Kiek ilgiausiai esate laukę eilėje? Toje, į kurią surikiuoja valstybės įstaigos, išrašo numerėlį, liepia nebumbėti ir apsišarvuoti kantrybe? Leiskite paspėlioti.
Jeigu gresia kokia nors planinė medicininė operacija ar sudėtingesnis sveikatos tyrimas, laukimo laiką tikriausiai skaičiuojate mėnesiais ar pusmečiais. Jeigu dar lopšyje krykštaujančią savo atžalą norite įtaisyti į pageidaujamą darželį, tuo veikiausiai imate rūpintis iki šio įvykio likus metams ar porai. O jei esate vienos didžiausių ir gražiausių Vilniaus bibliotekų skaitytojas, eilėje prie trokštamos populiarios knygos stoviniuojate ketverius penkerius metus.
Norėčiau, kad šis faktas būtų hiperbolė ar beletristinės vaizduotės paskatintas spėjimas, smarkiai prasilenkiantis su tikrove. Deja. Rugpjūčio pradžioje užsukusi į Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką stabtelėjau pamačiusi dvidešimties knygų, kurių laukia ilgiausios skaitytojų eilės, sąrašą. Pirmoje jo vietoje esančio Taros Westover romano „Apšviestoji“ tąkart laukė 72 žmonės. Antroje vietoje įrašyto Heather Morris „Aušvico tatuiruotojo“ pasiryžę sulaukti 52 skaitytojai, trečią vietą užimančios Michele’s Obamos autobiografijos „Mano istorija“ – 49. Ir taip toliau iki dvidešimtuko pabaigos, kur Tomo Vaisetos monografiją „Vasarnamis“ dar turi vilties perskaityti 13 žmonių.
Sakysite, galbūt biblioteka tų knygų turi po keliasdešimt egzempliorių ir eilė judės žaibo greičiu? Ir vėl – deja. Elektroniniame bibliotekos kataloge patikrinau pirmąsias dešimt knygų iš minėto sąrašo. Tik dviejų iš jų radau po daugiau nei vieną egzempliorių – tai yra po visus tris vienetus. Dar dviejų katalogas apskritai nerado, kad ir kokius paieškos kriterijus būčiau taikiusi. Vieną jų sukatalogizuoti galbūt sukliudė cenzūra, nes nesukti galvos dėl nesvarbių dalykų mokanti knyga vadinasi „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“. Likusių penkių populiariausių knygų bibliotekoje yra po vieną egzempliorių. Aritmetika nesudėtinga. Padauginkime tą mėnesį, kuriam įprastai išduodama knyga, iš 50 ar 70 skaitytojų ir sužinosime, kiek metų turėsime laukti eilėje.
Paradoksalu, kad pati biblioteka po kelerius metus trukusios ir keletą milijonų kainavusios rekonstrukcijos atrodo išties patraukliai. Žmonės čia ir traukia, tik to, ko traukia, atėję negauna. Kalbu ne vien apie knygas: šią vasarą žiniasklaidai bibliotekos vadovė pasakojo, kad įstaigai 15 proc. sumažinus finansavimą ūkinėms reikmėms teko atsisakyti tualetinio popieriaus, o artimoje ateityje gresia nebesinaudoti ir vandeniu bei elektra. Pamenu, lygiai ta pačia tema – apie tualetinio popieriaus deficitą A. Mickevičiaus bibliotekoje – prieš keliolika metų rašiau viename šalies dienraščių. Tada buvo kitas bibliotekos direktorius, kitas miesto meras, kitas šalies vadovas, tada ir pati biblioteka atrodė dar visai kitaip, kur kas labiau nepatogi ir nušiurusi. Tačiau tualetinis popierius ir nušiurusiai, ir naujumu spindinčiai įstaigai tebėra neįkandama prabanga.
Beje, šių metų pradžioje atidarant biblioteką joje šia proga apsilankė ir tuometė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Ji džiaugėsi ne tik „akivaizdžiai“ tiek vaikams, tiek senyvo amžiaus žmonėms reikalingos įstaigos atgimimu, bet ir savo inicijuota akcija „Knygų Kalėdos“. Žurnalistams prezidentė sakė, kad ši paramos iniciatyva, raginanti gyventojus ir organizacijas aukoti knygas bibliotekoms, „pirmiausia pakėlė bibliotekų prestižą“. Visgi sunkiai įsivaizduoju, kaip ištiesta ranka ar, paprasčiau tariant, elgetavimas gali pakelti įstaigos, organizacijos ar žmogaus prestižą. Juolab kad jei tendencijos tęsis, bibliotekoms gali tekti organizuoti ne tik knygų, bet ir tualetinio popieriaus Kalėdas.
O tendencijos, atrodo, krypsta būtent ta linkme. Lėšų šiemet nurėžta ne tik minėtai bibliotekai, bet ir kitoms šalies kultūros įstaigoms. Apie žiojinčias biudžeto būtiniausiems poreikiams skyles prakalbo ir Valdovų rūmai, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Beje, visų minėtų įstaigų negali apkaltinti vangumu siekiant pritraukti lankytojų. Priešingai. Ir problema yra ne ta, kad šios įstaigos nereikalingos. Problema yra biudžeto eilutės, kurios lyg tyčia taip smagiai braukomos būtent kultūros lauke. Ir tada paradoksą, kad užtenka ES milijonų naujoms kultūros įstaigų trinkelėms ar moderniems liftams, bet neužtenka kelių tūkstančių knygoms ar tualetiniam popieriui, šalies išrinktieji visada gali labai paprastai paaiškinti: „Ne ta finansavimo eilutė.“
Juokingiausia, kad jau po metų vėl neabejotinai klausysimės vis tų pačių dabartinių valdančiųjų, vėl norėsiančių valdyti, mantrų „kultūra yra prioritetas“. Ir tai jau dabar kelia tokį irzulį, pyktį ir netgi beprasmybės jausmą, kad tikrai ketinu stoti į eilę prie vienos nesinervinti ir nesigilinti mokančios knygos. Tos pačios, kurią, spėju, skaitė ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkas – „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“.
Viktorija Vitkauskaitė yra IQ kultūros redaktorė
