Asmeninis archyvasPastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau girdime terminą „ekonominis fašizmas“. Jis skamba grėsmingai ir provokuojančiai, todėl neretai vartojamas kaip politinis keiksmažodis, o ne analitinis terminas. Tačiau už šios sąvokos slypi konkretus ekonominis reiškinys, kurį verta vertinti ramiai – per ekonomikos teorijos ir istorijos prizmę.
Ekonominis fašizmas nėra vien praeities totalitarinių režimų atributas. Tai nuolat pasikartojanti pagunda krizinių laikotarpių metu, kai politinė valdžia, prisidengdama „tvarkos“, „teisingumo“ ar „nacionalinio intereso“ argumentais, ima palaipsniui keisti rinkos mechanizmus politine kontrole.
Plona riba tarp rinkos ir autoritarizmo
Ekonominis fašizmas nėra nei laisvosios rinkos kapitalizmas, nei socialdemokratinė gerovės valstybė. Tai autoritarinis ekonomikos valdymo modelis, kuriame valstybė peržengia reguliavimo ribas ir imasi tiesioginio ekonominių sprendimų koordinavimo.
Tokioje sistemoje konkurencija nyksta, nes ją pakeičia politiniai sprendimai. Verslas formaliai išlieka privatus, tačiau realiai tampa priklausomas nuo valdžios – jo veiklos laisvė egzistuoja tik tol, kol ji atitinka politinius prioritetus. Vertė kuriama ne vartotojui ar visuomenei, o politinei sistemai.
Istoriškai toks modelis ryškiausiai susiformavo XX a. Italijoje ir Vokietijoje, tačiau jo atpažįstamų elementų vis dažniau galima rasti ir šiandien valstybėse, kurios formaliai vadinamos rinkos ekonomikomis, bet konkurenciją vis dažniau keičia selektyvia valstybės kontrole.
Pagrindiniai ekonominio fašizmo bruožai
Ekonominis fašizmas dažniausiai neatsiranda per atvirą nacionalizavimą ar planinę ekonomiką – jis formuojasi palaipsniui, per iš pirmo žvilgsnio teisėtus sprendimus.
Pirma, privačios nuosavybės teisės tampa sąlyginės. Investicijų kryptys, kainodara, pelno maržos ar valstybės parama pradedamos reguliuoti administraciniais sprendimais. Argentinos patirtis parodė, kad kainų ir pelno kontrolė trumpuoju laikotarpiu gali atrodyti socialiai teisinga, tačiau ilgainiui virsta investicijų pasitraukimu, prekių trūkumu ir šešėlinės ekonomikos augimu.
Antra, vyksta valstybės ir pasirinktų verslo grupių susiliejimas. Rinka formaliai egzistuoja, tačiau reali konkurencija nyksta, kai valdžia nustato „strateginius“ sektorius ir „teisingus“ dalyvius. Tai aiškiai matoma Vengrijoje ar Rusijoje, kur politiškai artimos verslo struktūros dominuoja viešuosiuose pirkimuose ir strateginiuose sektoriuose.
Trečia, ekonomika tampa politinės galios įrankiu. Sprendimai priimami ne pagal produktyvumą, inovacijų potencialą ar ilgalaikę visuomenės gerovę, o pagal ideologinį „teisingumą“ ir lojalumą. Kinijos pavyzdys rodo, kaip selektyvus reguliavimas gali būti naudojamas ne rinkos nesėkmėms taisyti, o politinei kontrolei stiprinti.
Ketvirta, vietoje struktūrinių reformų vykdoma nuolatinė kaltųjų paieška. Dėl infliacijos kaltinami bankai, dėl stagnacijos – spekuliantai ar „užsienio priešai“, dėl kainų augimo – prekybininkai. Tai politiškai patogu, bet ekonomiškai destruktyvu.
Kodėl tai atrodo patrauklu?
Trumpuoju laikotarpiu ekonominis fašizmas žada tai, ko visuomenės dažnai labiausiai nori krizių metu – tvarką, kontrolę ir greitus sprendimus. Tačiau ekonomikos istorija rodo, kad tvarka be laisvės ilgainiui virsta stagnacija.
Ilgalaikės pasekmės beveik visada tos pačios: mažėjančios investicijos, auganti šešėlinė ekonomika, silpnėjanti vidurinė klasė, technologinis atsilikimas ir lėtėjanti inovacijų sistema.
Pabaigai
Ne kiekviena valstybės intervencija į ekonomiką yra ekonominis fašizmas. Šiuolaikinė ekonomikos teorija pripažįsta rinkos netobulumus ir valstybės vaidmens būtinybę juos sprendžiant. Tačiau raudona linija peržengiama tuomet, kai intervencija tampa selektyvi, praranda aiškų ekonominį ir teisinį pagrindimą ir sistemingai pakeičia konkurenciją politiniu koordinavimu.
Didžiausia ekonominio fašizmo grėsmė slypi ne staigiame žlugime, o lėtoje ekonominės laisvės ir racionalumo erozijoje – procese, kurį dažniausiai pastebime per vėlai.
Tomas Karpavičius yra ekonomistas ir Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) ekspertas
