Galų gale horizonte pasirodė svieto lygintojai, vedami gerojo policininko ir rūsčiojo politeisto, tauta skubiai jiems įteikė mandatą, naujieji gelbėtojai davė priesaikas ir kibo į darbus. Užsimota plačiai: imta viceministrų pavaduotojų tarnybinius automobilius likviduoti beigi griebtasi visokių kitokių prasmingų ūkinių veiklų.
Rūstusis politeistas Karbauskis nuo seno garsėjo santūrumu ir blaivumu, todėl atsisėdo koalicijos tankmėje, nes turėjo tiek daug motyvų nesitepti valdžia, kad negalėjo net pagalvoti apie blaškymąsi po visokias ministerijas. Juolab laidyti liežuvį iš Seimo pirmininko lizdavietės. Sapnų aiškintojo Lizdeikos titulą perleido kukliam piliečiui Pranckiečio pavarde.
Vos tai išgirdę, aplink Pranckietį subėgo tūžmingi ir šiurkštūs žurnalistai – kad ims jį kočiot, pešiot, už liežuvio tampyt ir visaip kaip gvaltavot.
Gerasis policininkas Skvernelis, viena koja premjeras, mato, kad reikia žmogų gelbėti. Žurnalistų dėmesį nuo mūčijamo Pranckiečio nukreipti. Užlipo į tribūną ir leptelėjo: „Esu laimės ekonomikos šalininkas.“
Žurnalistai žado neteko, o aukštieji politologai ir rašto aiškintojai suskubo kalkuliuoti, interpretuoti ir reziumuoti – ar laimės ekonomika suderinama su rinkos ekonomika? Ir jei gerasis Skvernelis nuvairuos mūsų ekonomikos baržą į Laimę, ar liks vietos mūsų buityje Rinkai ir jos dėsniams? Kaip toliau gyvensim?
Jei Skvernelio intencijos rimtos, pirmiausia, pagal Vyriausybės potvarkį, spėju, visi turėsim išmesti laikrodžius. Nes laimingi į laikrodžius nežiūri. Panaikins žiemos laiką. Po to – ir vasaros. Naikins mokinių krepšelius, bitkoinus ir tuos pinigus, už kuriuos buvo pirktas alkoholis, tabakas. Nes suterštais pinigais finansuoti kultūrą, pienininkystę ir mokyklas yra amoralu. Tada uždraus olandiškus eurus, nes juos, tikėtina, čiupinėjo narkomanai.
Daiktų, reiškinių šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek daug, kad visko nesužiūrėsi ir per vieną kadenciją neuždrausi, todėl pradžioje derėtų atlikti simbolines apeigas: sudeginti Morę, kitaip sakant, liberalizmo šmėklą. Nors ne. Šmėklas ir zombius reikia ne deginti, o persmeigti šermukšniniu kuoliuku ir pakišti po Šatrijos kalnu.
Devynios galybės nesisteminių chorų prieš rinkimus giedojo apokaliptines giesmes apie liberalizmo žalą gležnai Tėvynės florai ir faunai. Ir štai – pagaliau turime nesistemininkus, kurie baisingąją liberalizmo pamėklę gali vienu smūgiu atjungti.
Lyrinis nukrypimas. Prisėdęs susimąsčiau, ar mūsuose yra gebančių rišliai papasakoti, kiek kadencijų per pastaruosius 26 metus mūsų valstybės vairą sukiojo liberalai? Kiek premjerų liberalų iš viso turėjom? Bandau mintyse skaičiuoti. Negali būti, kad nebuvo. Juk kasdien nuo ankstyvo ryto iki išnaktų sodžių ir miestų geniai mums į galvas kala, kad gimtinė kenčia nuo neo-social-turbo-pseudo-laukinio-hiper-liberalizmo. Ir visų kitų šio blogio atmainų.
Tai, manding, ir yra didžioji liberalizmo klasta – viskas visiems blogai, o kaltų nėra. Ir niekada nebuvo.
Kai išauš liberalizmo laidotuvių diena, reikia nepamiršti prieiti prie duobės ir paprašyti, kad giedotojai atvožtų dangtį. Labai noriu pažiūrėti, kaip atrodo Lietuvos liberalizmas. Ar jis kartu yra ir kapitalizmas – ar tai visai kita? Ar po jo pakasynų liks įprasta ekonomika su visais biudžetais, deficitais, BVP? Ar pakaks vieno principo – kad ekonomika būtų ekonomiška?
Nes jei mūsų bendras tikslas – Laimė ir laimingi žmonės, tuomet visų tų atgyvenų nebereikės. Dings konkurencija, stresas, viršvalandžiai. Investicijos, importas, eksportas. Išnyks tokie reiškiniai kaip neturtas, nepriteklius, nes laimingiems žmonėms nereikia nei prabangos, nei nuosavybės. Laimingiausia šalis pasaulyje – Butanas. Ten dauguma žmonių gyvena skurde, lūšnose ir tenkinasi sauja ryžių. Bet tvirtina esą laimingi. Patys laimingiausi. Ir nieko tu jiems nepadarysi. Kai klausausi Skvernelio, Karbauskio ir imtynininko Smirnovo, pradedu tikėti, kad Lietuva gali gyventi kaip Butanas.
Viena smulkmena. Kad nepamirštume, jog esame labai laimingi, dieviškai laimingiausi, būtina, jog nuolatos kas nors primintų. Seimo pirmininkas Pranckietis kultūringai bandė išaiškinti žurnalistui Jakilaičiui, kad nacionalinis transliuotojas yra valstybinė televizija, todėl derėtų kartu paieškoti būdų, kaip gražiau bendradarbiauti netolimoje ateityje.
Jakilaitis tiesioginiame eteryje rodė visokius negražius ženklus, suprask: bendradarbiauti nenori. Pamatysim, ar Laimės ekonomikos diegėjai paims televiziją. Nes jei nepaims, nebus kaip tautos įtikinti, kad gyvenimas slenka rig-dig-dai rig-dig-do kasdien vis laimingyn.
