Marius Vizbaras/BNSVakarai pateko į keblią padėtį dėl didelių energijos kainų ir menkos pasiūlos. Kadangi gamtinių dujų eksportas sudaro tik 2 proc. Rusijos BVP, Kremliui ši sritis nėra Achilo kulnas.
Tačiau dujų importas kritiškai svarbus klientams, pavyzdžiui, Vokietijai. Ten savivaldybės jau imasi taupyti šildomų plaukimo baseinų sąskaita. Ir bus dar blogiau. Žiemą planuojamų tiekti dujų kainos – septyniskart didesnės negu ilgametis vidurkis. Kai kurios energetikos įmonės Prancūzijoje ir Vokietijoje jau bankrutavo, gresia jų išpirkimas. Toliau eilė ateis pramonės įmonėms, nukentėsiančioms dėl normavimo. Vokietija apsaugos savo vartotojus nuo rinkos kainų, bet negalės išsaugoti jų darbo vietų.
Tai bus Europos vienybės išbandymas, panašus į vėliausiai matytą per 2015-ųjų migracijos krizę ar 2010-ųjų euro krizę. Populistams politikams, norintiems įtikti supykdytiems, sušalusiems rinkėjams, bus be galo lengva uždrausti energijos eksportą, griaunant ES bendrąją rinką.
Tikrasis energijos stygius susijęs ne su molekulėmis ar elektronais. Esmė – politinė energija, sinapsės politikų ir rinkėjų smegenyse. Vakarai pradeda pavargti nuo karo Ukrainoje, o konfrontacijos su Rusija kaina tampa vis didesnė ir pastebimesnė.
Kol kas šis pavojus atrodo tolimas. Ukraina gauna naujų ginklų, nors ir lėtai. Donorai Vakaruose siunčia pinigų karo nuniokotai ekonomikai palaikyti – Europos Sąjunga ką tik pritarė dar vienai 1 mlrd. eurų skubiai paskolai. Moralė, nepaisant baisių aukų, išlieka aukšta. Rusijos puolimas Donbase išsikvepia, bent jau kol kas; ji praranda teritorijas pietuose.
Tačiau šis atokvėpis tėra iliuzija. Kad išgyventų, Ukraina spausdina pinigus tokiu tempu, kokio nepavyks ilgai išlaikyti. Įplaukos iš mokesčių ir muitų menksta. Eksportas smarkiai susitraukė. Centrinio banko atsargos mažėja – vien birželį jos sumenko dešimtadaliu. Ukraina sako, kad pragyventi jai reikia 9 mlrd. eurų per mėnesį, dukart daugiau negu rodė ankstesni vertinimai. Valstybinė naftos įmonė „Naftohaz“ neišgali mokėti savo akcininkams. Žadėta daug pinigų, bet daug mažiau jų buvo gauta.
Vakarų šalyse, susirūpinusiose dėl savo pačių gynybos, juolab, kai ginklų pramonė orientuota į kitus prioritetus, pradeda baigtis ginklų, kuriuos galima būtų išsiųsti, atsargos. Ukraina iš savo draugų gavo pakankamai, kad liautųsi pralaimėti, bet nepakankamai, kad užsitikrintų pergalę. Per besivystantį sekinamąjį karą Rusija, kuri yra didesnė ir turi didesnes senamadiškų ginklų atsargas, įgyja pranašumą.
Dar pridėkite prie viso šito politinę ir ekonominę įtampą, kurią patirsime ateinančią žiemą – ir vaizdas atrodys niūrus. Tačiau bailumo ir neryžtingumo rezultatai būtų dar niūresni. Putinas šiame kare turi du tikslus. Vienas – sunaikinti Ukrainą kaip veikiančią valstybę. Kitas – pademonstruoti, kad jo valia stipresnė nei Vakarų.
Įsivaizduokit, kaip atrodys pasaulis, jeigu jam pasiseks. Rusijos pergalė Ukrainoje lemtų ir kitų šalių pragaištį: artimiausiu laiku – Moldovos ir Sakartvelo, o paskui – Baltijos šalių: Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Dešimtmečius kurtas Vakarų patikimumo įvaizdis bus sudaužytas. Juk, šiaip ar taip, labiau norėjome gyventi šiltai, o ne išlikti laisvi.
Be to, tai pasiųstų įtaigią žinią Xi Jinpingui, svarstančiam, kaip užtikrinti Kinijos iškilimą ir Amerikos nuosmukį.
Atsakymas – nelaukti, kol paspaus žiemos šalčiai. Reikia išnaudoti vasaros mėnesius, kad Kremliui būtų primesta nepakeliama kaina. Galėtume vadams Ukrainoje uždegti žalią šviesą smogti taikiniams Rusijos teritorijos gilumoje. Turėtume pasiųsti jiems tankų, naikintuvų ir kitų ginklų. Turėtume eskaluoti savo finansines ir kitas sankcijas Rusijai. Turėtume finansuoti Ukrainos ekonomikos stabilumą. Turėtume aiškiai, patikimai paskelbti savo tikslą: visišką Ukrainos karinę pergalę.
Tai brangu ir rizikinga? Taip, bet įvertinkit alternatyvą.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
