Lietuvoje pagamintos elektros energijos užtenka tik trečdaliui gyventojų ir įmonių poreikio patenkinti. Šiuo požiūriu Europoje rikiuojamės paskutiniai, kompaniją mums palaiko Liuksemburgas.
Iki COVID-19 pradžios tai nebuvo didelė problema – elektros energijos kainų lygis regione buvo panašus, o kainų skirtumai – simboliniai (iki 10 eurų už 1 MWh). Tad skirtumas, importuoti elektros energiją ar ją gaminti šalyje, neatrodė reikšmingas.
Tačiau koronaviruso pandemijos pradžioje elektros energijos kainų skirtumai tarp Senojo žemyno valstybių ėmė ryškėti, o 2022-ųjų vasaros pabaigoje mūsų šalyje kainos jau buvo išaugusios vidutiniškai bene dešimt kartų (2019 m. rugpjūtį siekė 49 eurus už 1 MWh, o 2022 m. rugpjūtį pakilo iki 480 eurų už 1 MWh) ir buvo vienos aukščiausių Europoje. Energetikos krizės įkarštyje Europos valstybių solidarumas ėmė trūkinėti, aštrėjo konkurencija ne tik dėl pigesnės elektros energijos, bet ir dėl galimybių jos turėti. Tad ir vietinis gamybos poreikis tapo akivaizdus.
Jį patenkinti imtasi guviai: per vienuolika šių metų mėnesių atsinaujinančiosios energetikos (AEI) įrengtoji galia išaugo 19 proc., spalį pradėjo veikti didžiausias vėjo elektrinių parkas Baltijos šalyse (69,3 MW), paskelbta apie planus įrengti du jūrinio vėjo parkus, kurių bendra galia sudarys 1,4 GW. Vis dėlto vietinės gamybos potencialą toliau riboja biurokratinės kliūtys ir lėtas dokumentų išdavimas. Šiuo metu taip reikalingus AEI projektus pradėti ir juos įgyvendinti visa apimtimi trukdo 2 GW suminės saulės elektrinių galios ribojimas. Taip stabdyti plėtros dabar neturime prabangos.
