Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude’as Junckeris pristatė penkis galimus Europos Sąjungos (ES) ateities scenarijus. Tikimasi, jog iki šių metų pabaigos europiečiai ir ES valstybių vadovai apsispręs dėl tolesnės bloko raidos ir taip padės septintą dešimtmetį tuoj pradėsiančiam milžinui ant molinių kojų įgauti veržlumo ir lankstumo.

Šie ateities scenarijai pristatyti naujų Europai (o ir visam pasauliui) kylančių iššūkių kontekste: mažėjantis gimstamumas, didėjanti socialinė nelygybė, klimato kaita, dirbtinio intelekto pagrindu kuriamų technologijų, produktų bei paslaugų (pvz., bepiločių automobilių) plėtra, grėsmės iš išorės bei iš Europos Sąjungos besitraukiančios šalys. Tiesa, Europos integracija po Antrojo pasaulinio karo įgaudavo naują pagreitį būtent įvairių krizių – politinių, ekonominių – akivaizdoje. Ir šįsyk – Jungtinės Karalystės sprendimas pasitraukti iš ES tik paspartino labai ilgai lauktų pasiūlymų dėl tolesnės Bendrijos raidos pateikimą – tą pripažįsta ir pats Europos Komisijos pirmininkas. Pripažįsta J.C. Junckeris ir tai, jog nė vienas iš šių penkių pasiūlymų greičiausiai nebus įgyvendintas paraidžiui: Europos Komisijos dokumentas tėra gairės tolesniems debatams valstybėse ir tarp piliečių. Pagal pirmąjį pasiūlymą ES turėtų gyvuoti toliau tarsi nieko nebuvę iki šiol, o integracija ateitų pati savaime, žingsnelis po žingsnelio. Tačiau jau vien tai, kad penki pasiūlymai dėl ES ateities atsirado, rodo, kad pirmasis variantas (nieko nedaryti) nėra tinkamas. Antrasis variantas – atgal į laisvąją rinką – iš esmės reiškia dabartinės ES pabaigą ir laisvosios prekybos erdvės jos pagrindu įsikūrimą. Žinoma, šis scenarijus – visų euroskeptikų (o ir Rusijos) svajonių išsipildymas. Europos Komisijos manymu, tai mažiausiai priimtinas scenarijus, todėl ir jo padariniai piešiami juodžiausiomis spalvomis, kartais pateikiant net absurdiškus pavyzdžius. Lietuvai šis scenarijus mažiausiai priimtinas, nes mes savo narystę matome ne tik (ir ne tiek) kaip vieningą rinką (kuri, beje, šiame scenarijuje apibrėžiama tik laisvu prekių judėjimu, nuošaly paliekant laisvą asmenų judėjimą), bet ir kaip saugumo – ekonominio, energetinio, karinio – garantiją. Trečiasis variantas – dviejų greičių Europa – prieš maždaug dešimtmetį buvęs gana populiarus ES plėtros scenarijus. Pagal jį, valstybės galėtų pasirinkti, kuriais narystės pranašumais norėtų naudotis labiau, o kuriais mažiau, ir tarsi susidaryti savo „ES krepšelį“. Tokiu būdu vienos valstybės galėtų labiau integruotis vidaus rinkos, kitos – pinigų politikos, trečios, pvz., karinio bendradarbiavimo srityje.

Mes savo narystę matome ne tik (ir ne tiek) kaip vieningą rinką, bet ir kaip saugumo – ekonominio, energetinio, karinio – garantiją.

Teoriškai toks modelis Lietuvai nebūtų pats blogiausias, jei valstybių dalyvavimas šiuose bendradarbiaujančiųjų ratuose priklausytų tik nuo pačių norinčiųjų, o ne nuo kitų valstybių sutikimo (vienas senosios „dviejų greičių Europos“ idėjos trūkumų ir buvo tas, kad glaudesnis bendradarbiavimas skirstė ES nares į pirmarūšes ir antrarūšes). Vis tik atrodo, jog ir šis scenarijus nėra realus – visų pirma dėl su sprendimų priėmimo procesu susijusių sunkumų. Jau dabar ES sprendimų priėmimo procedūros sunkiai suprantamos net politikos mokslų studentams, o jei dar atsirastų skirtingi integracijos „klubai“, jos taptų dar neaiškesnės ir neskaidresnės, taip neišsprendžiant vienos pagrindinių dabartinės ES problemų. Ketvirtasis scenarijus reikštų posūkį link konfederacijos, kuomet dalyje politikos sričių sprendimų galia būtų atiduota Briuseliui, o dalyje – sugrąžinta valstybėms. Ir dabar egzistuoja panaši tvarka, tačiau pagal naująjį pasiūlymą nebeliktų vadinamosios „pasidalytos kompetencijos“, kai Briuselis ir valstybės varžosi tarpusavyje dėl to, kuris turi pirmenybę priimti sprendimus. Šio scenarijaus perspektyvumą temdo tai, jog, kaip pripažįsta ir pati Europos Komisija, bus labai sunku apsispręsti dėl to, kurias galias perleisti Briuseliui, o kurias – grąžinti valstybėms. Blogiausiu atveju (valstybėms niekaip nesusitariant) šis scenarijus gali reikšti žingsnį dezintegracijos link. Paskutinis – penktasis – scenarijus siūlo gilesnę ES integraciją daugelyje sričių. Jeigu antrasis scenarijus – euroskeptikų, tai šis – federalistų svajonių išsipildymas, įgyvendinant vieną iš pačios Europos integracijos tikslų – „siekti vis glaudesnės Europos tautų sąjungos“, kaip buvo numatyta dar pačioje Europos integracijos pradžioje. Europos Komisija, žinoma, suinteresuota šio scenarijaus sėkme, tačiau tuo pačiu pripažįsta, jog gali kilti problemų dėl kai kurių valstybių nenoro dar daugiau galių perleisti Briuseliui.

Kaip pripažįsta ir pati Europos Komisija, bus labai sunku apsispręsti dėl to, kurias galias perleisti Briuseliui, o kurias – grąžinti valstybėms.

Nė vienas iš pasiūlytųjų scenarijų nėra tobulas. Vis tik, atmetus abu kraštutinumus (dezintegraciją ir ypač glaudžią integraciją) bei scenarijus, keliančius problemų (dabartinį, nuo kurio bėgame, ir dviejų greičių Europą, kurios būtų neįmanoma suvaldyti), lieka bene vienintelis kelias – labai atidžiai peržiūrėti, kokius klausimus geriau paliktume spręsti Bendrijai, o kokių klausimų sprendimą norime susigrąžinti į savo valstybes. Svarbu, kad šių klausimų sprendimas neliktų tik valstybių parlamentuose ir vyriausybėse, o persikeltų ir į akademinę bendruomenę bei pilietinę visuomenę. Jonas Urbanavičius yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto, Europos instituto lektorius