Šių metų pradžioje Europos Komisija (EK) paskelbė iniciatyvą „Sąžininga ir konkurencinga skaitmeninė ekonomika. Skaitmeninis mokestis“, kurioje deklaruojami skaitmeninės ekonomikos svarba ir potencialas ne tik atkuriant regiono ekonomiką po COVID-19 pandemijos, bet ir didinant ūkio atsparumą.
Kita vertus, pabrėžiama, kad skaitmeninių technologijų įmonių indėlis į bendrąjį gėrį yra nepakankamas, vardijamos per didelės rinkos koncentracijos iškraipymų problemos. EK įsitikinusi: skaitmeninis verslas augimu užgožia kitus ekonomikos sektorius.
Net ir žerdama kritiką, EK neįvardija, ką laiko skaitmenine ekonomika. Tarp eilučių lyg ir galima suprasti, kad tai populiariuosius socialinius tinklus, internetines platformas valdančios bendrovės, tačiau konkreti apibrėžtis nepateikiama. Tai verčia manyti, kad skaitmeninis mokestis taptų didelės dalies skirtinguose ekonomikos sektoriuose veikiančių įmonių realybe.
Nesant apibrėžties, skaitmeniniu verslu gali būti laikomas beveik bet kuris verslas. Skaitmeninės technologijos ir jų taikymas keičia ne tik verslo modelius, bet ir tai, kaip kuriama pridėtinė vertė, tad, kaip pabrėžia JAV įsikūrusi informacinių technologijų tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Gartner“, skaitmeninio ir tradicinio verslo riba nyksta. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija sako, kad bendro sutarimo, ką mes laikome skaitmenine ekonomika, visai nėra, o amerikiečių verslo konsultacijų bendrovė „McKinsey & Company“ tvirtina, jog į skaitmenizavimą reikia žiūrėti ne kaip į procesą, o į tai, kaip atliekame darbus.
Kad ES pavytų JAV investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą lygį, kasmet reikia papildomai skirti daugiau nei 130 mlrd. eurų.
EK teigimu, skaitmeniniam verslui įvestas mokestis prisidėtų prie viešųjų finansų tvarumo. Tai neabejotinai svarbu popandeminiu laikotarpiu. Kol kas svarstomi trys mokesčių variantai: papildomas pelno mokestis, apyvartos mokestis arba transakcijų tarp verslo subjektų mokestis. Tačiau duomenys rodo, kad skaitmeninių technologijų įmonėms taikomas tarifas ES valstybėse narėse svyruoja nuo 27 iki 32 proc., tad jų mokestinė našta nėra mažesnė, o kai kur ir didesnė už tradiciniuose ekonomikos sektoriuose veikiančių įmonių. Tačiau verta turėti galvoje tai, kad skaitmeninių bendrovių indėlio į viešuosius finansus įvertinimą apsunkina įvairios lengvatos ir skatinimo schemos, kurias taiko atskiros šalys.
Įvedus bet kurį iš siūlomų mokesčių, veikiau didėtų prekių ar paslaugų kaina galutiniam vartotojui, sumažėtų paskatos didinti darbo užmokestį, samdyti naujų darbuotojų arba didinti investicijas. Tikėtina, kad pablogėtų konkurencinės sąlygos, nes didesnės bendrovės, turinčios daugiau administracinių ir valdymo išteklių, lengviau prisitaiko prie naujų reguliavimų nei to paprastai stokojantis smulkusis verslas.
Skaitmeninė ekonomika yra palyginti naujas ekonomikos sektorius. Dinamiškas ir greitai besivystantis, turintis didžiulį potencialą. Tuo pat metu reikalaujantis didelių investicijų ir nepertraukiamo aukštos kvalifikacijos darbuotojų srauto. Toks reguliavimas ir apmokestinimas sumažintų jau veikiančių įmonių arba visai naujų verslininkų paskatas užsiimti tokia veikla ir tokios veiklos patrauklumą. Tai ypač svarbu žinant skaitmeninių technologijų įmonių veiklos dinamiką – naujų produktų ir paslaugų rinkai pristatoma kone kasdien. Dėl skaitmeninio mokesčio veikla skaitmeninių technologijų sektoriuje gali tapti ne tokia patraukli.
Tradicinėms pramonės šakoms žengiant automatizacijos keliu, jų galimybės kurti darbo vietas mažėja. EK iniciatyva atliktame tyrime dėl Europos dirbančiųjų įgūdžių ir darbo perspektyvų teigiama, kad net 14 proc. dirbančių asmenų dėl automatizacijos gali netekti darbo. Įsidarbinti jie galėtų būtent skaitmeninių technologijų įmonėse. Pati EK skaičiuoja, kad iki 2030 m. skaitmeninė ekonomika sukurtų 2 trln. eurų pridėtinės vertės.
Ši iniciatyva prieštarauja kitiems EK dokumentams. Mokesčių veiksmų plane kalbama apie mokestinės ir administracinės naštos mažinimą, „Europa 2020“ strategijoje raginama didinti ES kaip ekonominio bloko konkurencingumą, kurti inovacijas ir piliečių gerovę.
Konkurencingumui reikalingas didesnis produktyvumas. O jis neįsivaizduojamas be inovacijų, kurioms reikia investicijų. Skaičiuojama, kad ES ekonomikos vidutinis metinis prieaugis pastarąjį dešimtmetį nesiekė nė 2 proc. Anot Europos investicijų banko, kad ES pavytų JAV investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą lygį, kasmet reikia papildomai skirti daugiau nei 130 mlrd. eurų.
EK turėtų ne kurti verslui kliūtis, o gerinti sąlygas verslo plėtrai, investicijoms, prieigai prie kapitalo ir darbuotojams perkvalifikuoti.
Emilis Martinavičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekonomistas
