Kovo 26 d. ES institucijų ir valstybių vadovai sprendė, kaip kartu reaguoti į COVID-19 pandemiją. Sutarė, kad tam reikia „skubaus, greito ir visapusiško veikimo ES, valstybių, regionų ir vietiniuose lygmenyse“, ir ... nesugebėję susitarti dėl ekonomikos gaivinimo priemonių pavedė euro zonos šalių finansų ministrams per dvi savaites rasti sprendimą.
Tiesa, nebūtų tikslu sakyti, kad visiškai nieko nenusprendė. Bet tai, dėl ko pavyko rasti visiems priimtinas formuluotes – dėl „sklandaus asmenų ir prekių judėjimo kertant vidines sienas valdymo“, dėl reagavimo į dezinformaciją, medicininės įrangos tiekimo, investicijų į vakcinos tyrimus bei pritarti Europos Komisijos pasiūlytoms priemonės dėl biudžeto politikos ir valstybės paramos taisyklių suspendavimo ar 37 mlrd. eurų sanglaudos lėšų panaudojimo – galima apibūdinti kaip anksčiau priimtų sprendimų korekcijas, o ne bendrą veikimą, adekvatų šios krizės „beprecedenčiam pobūdžiui“.
Euro zonos finansų ministrai derėjosi ilgai, tačiau galiausiai balandžio 9 d. grąžino reikalą vadovams taip ir neradę sutarimo dėl daugiausia ginčų kėlusio ir tebekeliančio klausimo – kaip bendrai sutelkti lėšas ekonomikos gaivinimui nuo krizės nukentėjusiose šalyse. Paprastai kalbant – kaip sutelkti lėšas ir paskirstyti skolinimosi riziką tarp euro zonos (ar ES) šalių, o jei rizikos pasidalinti nepavyks, ar apskritai lėšos turėtų būti skolinamos, o ne skirtos grantų forma.
„Beprecedentės krizės“ valdymo diskusijose vėl sugrįžo tradicinės skirtys tarp ES šalių, kurios jau buvo matomos ir 2010–2015 m. euro zonos krizės metu. Vadinamos Šiaurės šalys atsargiai vertina bet kokį rizikos ir skolų pasidalinimą – euro ar korona obligacijų ar kitokia forma. Be to, jos siekia, kad bet kokios priemonės būtų apribotos laike ir tikslingai nukreiptos būtent į šios pandemijos pasekmių suvaldymą, tam siūlydamos skolintis iš Europos Stabilumo Mechanizmo. Beje, dėl pastarosios priemonės finansų ministrai sutarė – numatyta 250 mlrd. eurų kredito linija nuo krizės kenčiančioms šalims su sąlyga, jog lėšos bus naudojamos būtent sveikatos apsaugos krizės išlaidoms padengti.
Tuo tarpu Pietų šalys, ypač labiausiai nuo krizės kenčiančios Italija ir Ispanija, siekia lėšų sutelkimo, t. y. bendro skolinimosi priemonės, ir tokios finansinės paramos, kuri nedidintų ir taip didžiulio jų, ypač Italijos, įsiskolinimo. Pavyzdžiui, Ispanijos vyriausybė pasisako net už 1,5 trilijono eurų fondą, kurio lėšos būtų ne skolinamos, o skiriamos jų prašančioms šalims. Tuo labiau jos nesutinka su papildomomis sąlygomis, kurios būtų siejamos su paskolomis, kaip tai buvo daroma euro zonos krizės atveju.
Žinoma, toks situacijos apibūdinimas yra supaprastintas, bet svarbiausia čia ne tiek skirtingų šalių pozicijų ypatumai, kiek įprastos kapanojimosi politikos dominavimas. Nors pastarosiomis savaitėmis įvairų ES šalių vadovai paskelbė daug viešų laiškų ir pareiškimų, tačiau jie nebent padėjo palaikyti kovotojų įvaizdį savo rinkėjų akyse, bet ne pastūmėjo galimo kompromiso link. Jau euro zonos krizės valdymas parodė, kad kai kalbama apie pinigų perskirstymą, ES dominuoja nacionaliniai išskaičiavimai, o sustiprėjęs politinis jautrumas krizių metu tik dar labiau sumažina erdvę kompromisams.
Balandžio 23 d., praėjus mėnesiui nuo paskelbimo apie „skubaus, greito ir visapusiško veikimo“ poreikį prie šio klausimo vėl grįžta ES institucijų ir valstybių vadovai, mėginsiantys suderinti pozicijas aukščiausiu lygiu. Tikėtina, kad jau minėtais klausimais bendro vardiklio rasti nepavyks. Turbūt vadovai pritars finansų ministrų kompromisui dėl skolinimosi, pasinaudojant kredito linija iš Europos Stabilumo Mechanizmo, sąlygų. Galbūt bus pasistūmėta derinant vadinamojo SURE laikinojo iki 100 mlrd. eurų skolinimosi instrumento, skirto užimtumui valstybėse narėse palaikyti, naudojimo sąlygas. Tačiau menkai tikėtini ambicingesni susitarimai dėl Atsigavimo fondo ar ES biudžeto lėšų panaudojimo naujojoje finansinėje perspektyvoje. Tikėtinas tik „sutarimas siekti susitarti“.
Konkrečiai tai reiškia, jog dabar „kamuolys bus perduotas“ Europos Komisijai, kuri bus įpareigota pasiūlyti šalims priimtiną Atsigavimo fondo modelį, kuris veikiausiai bus susietas su naujuoju ES biudžetu, t.y. nauja finansine perspektyva 2021–2027 m. Tik problema ta, kad dėl pastarojo ES šalių vadovai iki šios krizės dar nesugebėjo susitarti. Tad vadovai turėtų paprašyti Europos Komisijos pateikti atnaujintus pasiūlymus dėl ES biudžeto, Žinant, kad pati Europos Komisija jau kurį laiką svarsto šias idėjas, tikėtina, kad jos bus paviešintos gana greitai.
Svarbiausias klausimas dabar – ar krizės akivaizdoje ES šalių vadovams pavyks susitarti, nors anksčiau to padaryti nepavyko, kadangi išskyrė nuomonės dėl biudžeto dydžio, išlaidų ir įplaukų, t.y. dėl visų svarbių dalykų. Viena vertus, Atsigavimo fondo susiejimas su derybomis dėl naujojo ES biudžeto gali palengvinti paketinio susitarimo, kuriame kiekvienos šalies vadovas rastų kuo pasigirti savo rinkėjams, tikimybę. Pavyzdžiui, iki dabar atkakliai kartojęs, kad be korona obligacijų nenusileis, Italijos premjeras galėtų gauti kažką vietoje jų, kas leistų jam „išsaugoti veidą“ savo šalyje. Vokietija surastų būdą parodyti solidarumą su Pietinėmis šalimis, neperžengdama „raudonosios linijos“, t. y. nesutikdama su bendru skolinimusi.
Kita vertus, derybose dėl naujojo ES biudžeto skirtingų pozicijų besilaikančių valstybių koalicijų yra daugiau –pasisakančios už didesnį ES biudžetą ir prieštaraujančios tam, norinčios išsaugoti esamą finansavimą žemės ūkiui ir norinčios jį mažinti, norinčios išsaugoti sanglaudos lėšas ir pasisakančios už jų mažinimą, nukreipiant lėšas krizių valdymui, pasisakančias už griežtesnes ES lėšų skyrimo sąlygas ir pan. O tai reiškia, kad kompromisas tampa dar sudėtingesnis.
Ši krizė vis dar gali tapti galimybe ES iš esmės peržiūrėti bendro biudžeto struktūrą tiek išlaidų, tiek įplaukų pusėse. Tai reikštų atsisakyti neefektyvių ir socialiai neteisingų perskirstymo programų, pavyzdžiui, žemės ūkyje, sutelkti lėšas į tas sritis, kur ES finansavimas kuria papildomą vertę ir prisideda prie jos tikslų įgyvendinimo (bendrąją rinką įtvirtinančių infrastruktūros jungčių, išorės sienų apsaugos, mokslinių tyrimų, pandemijų ir kitų rizikų bendro valdymo finansavimo), gerbiant subsidiarumo principą, taip pat išskaidrinti mokėjimo į ES biudžetą taisykles, supaprastinant jo šaltinius. Kol kas tikimybė, kad ši krizė nebus iššvaistyta atrodo gana menka.
Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
