Marius Morkevičius/ELTAŠiuolaikinis neuromokslas mus išmokė, kad apie ateitį galvojame todėl, kad mūsų smegenys yra sukurtos tam, kad tai darytų natūralios atrankos būdu. Dalis mūsų proto pasirenka, ar ir kiek galvoti apie ateitį, o kitos dalys yra verčiamos tai daryti, nesvarbu, ar mes sąmoningai norime galvoti apie ateitį, ar ne.
Kalbėti apie ateitį dabar yra labai sudėtinga, nes ji kuo toliau, tuo labiau tampa neprognozuojama. Bet yra dalykų, kurie tikrai priklauso tik nuo mūsų politinės valios ir pasirengimo kažką šioje valstybėje pakeisti. Pripažinkime – mums trūksta pokyčių greičio ir tas pokyčių greitis kasmet vis mažėja.
Lietuva jau 19 metų gauna iš Europos Sąjungos fondų milijardus – vienas mūsų sumokėtas euras į ES biudžetą sugrįžta keturiais eurais kaip parama mūsų šaliai. Beveik du dešimtmečius savo rankose turime tokį įrankį kaip ES investicinių fondų parama, bet ar tikrai gebėjome šiuo įrankiu pasinaudoti. Iš dalies taip – auginome Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms – sukauptos tiesioginės užsienio investicijos išaugo, atsivėrusios sienos ir bendra ES rinka padarė mus eksportuojančia valstybe. Mūsų eksportuojančios įmonės tapo atrama ekonomikai sunkiausiais krizių laikotarpiais, o augančios įmonių užsakymo apimtys prisidėjo ir prie atlyginimų augimo. ES pinigai lengvai atėjo, tad kai kuriais atvejais ir lengvai buvo išleisti – švietimo tinklo neoptimizavome, o renovavome pustuštes mokyklas, perkvalifikavimo ir įtraukties į darbo rinką nepadidinome, bet užauginome pašalpinių kartą...
Išmokos iš ES fondų Lietuvai 2004–2021 m. siekė apie 39,6 mlrd. eurų. Šios lėšos buvo naudojamos infrastruktūrai vystyti, mokykloms renovuoti, įmonių konkurencingumui auginti, regionams prikelti, socialinei atskirčiai mažinti, mokslo paskatoms ir pan. dalykams.
2021–2027 m. ES fondų investicijų programos biudžetas – beveik 8 mlrd. eurų. Kartu su Atsigavimo fondo lėšomis atėjo ir ES dėmesys Lietuvos reformoms bei jų įgyvendinimui. Plane, kurį ES institucijoms pateikė Lietuva, numatyti žingsniai gerinti mokesčių surinkimą Lietuvoje, plėsti mokesčių bazę link mažiau ekonomikos augimui žalingų mokesčių ir naikinti apmokestinimo netolygumus, efektyvinti ugdymo, aukštojo mokslo institucijų ir sveikatos priežiūros įstaigų tinklą Lietuvoje, reformuoti aukštojo mokslo finansavimo sistemą, peržiūrėti inovacijų paramos sistemą. Taip pat numatyti veiksmai gerinti socialinių išmokų adekvatumą, teikti efektyvesnes paslaugas bedarbiams bei peržiūrėti perkvalifikavimo ir įgūdžių sistemą, labiau pritaikant ją darbo rinkos poreikiams. Praėjo dveji metai nuo naujo finansinio laikotarpio starto, ir kiek REALAUS pokyčio iš visų šių deklaruotų siekių per tą laiką pavyko įgyvendinti? Atsakymą, man rodos, kiekvienas žinome.
Didėjant neapibrėžtumui pasaulyje daugės ekonominių iššūkių, kurie neišvengiamai palies mažą ir atvirą Lietuvos ekonomiką. Nors šiuo metu stiprų mūsų ekonomikos pulsą padeda palaikyti ES investicinių fondų parama, ne paslaptis, kad vėliau ar anksčiau šis šaltinis išseks, ir kas tada? O tada, kaip jau prieš gerus šešerius metus yra sakęs ekonomistas Žygimantas Mauricas: „Kai nuslūgs ES parama, pamatysime, kas maudėsi be kelnaičių. Tų besimaudančių be kelnaičių bus gana daug...“
Lietuvoje tarp labiausiai nuo ES paramos priklausomų sektorių ekspertai išskyrė žemės ūkį, valstybės prisiimtas vykdyti funkcijas ir statybą. Kai kurios valdžios sektoriaus vykdomos funkcijos yra labai priklausomos nuo ES paramos – komunikacija, transporto infrastruktūros priežiūra ir plėtra, viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos bei švietimo valstybės vykdomos funkcijos. Šiose srityse ES paramos lėšomis finansuojama nuo dviejų trečdalių iki dešimtadalio visų išlaidų. Nemenkai nuo ES paramos lėšų priklauso ir valdžios sektoriaus investicijos.
Dar 2018 m. Finansų ministerija užsakė ekspertų vertinimą, kad būtų galima parengti rekomendacijas, kaip daugiausiai iš ES fondų finansuojamus sektorius „atjunkyti“ nuo paramos. Ekspertų pateiktose rekomendacijose siūloma didinti reguliavimą ir komunikaciją, pasiteisinusių intervencijų apimtis, stiprinti gebėjimus, ypatingą dėmesį skiriant viešųjų paslaugų kokybei didinti švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kultūros srityse. Naujos infrastruktūros finansavimą siūloma organizuoti viešojo ir privataus sektorių partnerystės principu. Šio principo taikymą siūlyta plėsti ne tik siekiant mažinti viešosios politikos sričių priklausomybę nuo ES finansavimo, bet ir siekiant efektyvesnio lėšų panaudojimo bei greitesnio projektų įgyvendinimo. Vertinime pabrėžta, kad svarbiausia sėkmingų investicijų prielaida yra veikiančios institucijos ir administraciniai gebėjimai. Investicijų pažanga yra geras gebėjimų indikatorius, todėl siūlyta identifikuoti atitinkamas institucijas, numatyti gebėjimų stiprinimo priemones ir jų finansavimą.
Kaip dažnai ir būna mūsų valstybėje – ekspertų vertinimas atliktas, rekomendacijos pateiktos, valdžios pasikeitė ir viskas atgulė į stalčius. Akivaizdu, kol dar ES lėšų kanalai neišseko, o po kovido dar ir buvo kai kurie rezervuarai papildyti, tai niekas ir nesuka galvos, kaip gyvensime vėliau, – juk tai bus jau „kitų“ valdymo laikotarpis... Sveikatos, švietimo, socialinio aprūpinimo sektoriuose problemų ratas tik auga, reformos buksuoja ir niekas net nebando galvoti – kaip mes visas šias sritis finansuosime, kai ES pinigų upės išseks, o juk tai sritys, užtikrinančios tiesioginius mūsų žmonių poreikius. Ar kelia merai klausimą, kaip bus išlaikoma savivaldybių infrastruktūra ir kaip mes užtikrinsime jos gyvybingumą? Dažnu atveju pasinerdami į globalios politikos vandenis ir prognozes, kaip tai darys įtaką mūsų ekonomikai, tiesiog pamirštame, kad atsparumą globaliems sukrėtimams ugdo stipri ir moderni, valstybės konkurencingumą auginanti vidaus politikos sąranga ir viduje priimami sprendimai.
Jau dabar matome, kad sveikatos sektorius neturės pakankamai lėšų, kad užtikrintų žmonių sveikatos poreikius, bet net negalvojame, kokiomis paskatomis ir kokią sistemą sukurti, kad žmonės patys galėtų prisidėti prie savo sveikatos poreikių užtikrinimo. Pripažinkime, kad tie, kurie išgali, jau dabar kreipiasi į privačias klinikas, nes žmogus tiesiog negali laukti po 3–6 mėn. eilėse nemokamos gydytojo konsultacijos. Reikalinga sistema, kuri padėtų žmogui pačiam prisidėti prie savo sveikatos poreikių, atriškime rankas įmonėms – įmonės galėtų ženkliau prisidėti prie žmogaus sveikatos draudimo. Juk dviračio išradinėti nereikia – pasaulyje yra ne vienas ir ne du modeliai, kuriuos galėtume taikyti ir pas mus, kurie spręstų problemas srityse, „valgančiose“ daugiausia pinigų, ir kurioms ateityje neturėsime lėšų normaliai išlaikyti ir užtikrinti paslaugų suteikimą žmogui.
Su daugeliu struktūrinių reformų praktiškai minimaliai išjudėjome iš vietos, o juk reformų ir sprendimų rezultatus bei duodamus pokyčius pamatysime po kokių gerų penkerių metų. Mokestinė reforma, nuo kurios priklauso mūsų verslo konkurencingumas, jau tapo akmeniu po kaklu ne tik verslui, bet ir pačiai valstybei. Turime nedelsdami spręsti viešojo sektoriaus kompetencijų klausimus, nes būtini sprendimai stringa visuose lygiuose, ir kuo toliau, tuo dažniau. Aišku, galime nieko nedaryti, bet supraskime, kad jau beveik 20 metų gyvename atviroje Europoje – per sienas lengvai juda kapitalas, technologijos, protai bei kūrybingi žmonės, ir jeigu mes nesukursime sąlygų žmonėms ir įmonėms čia veikti, tai ir liksime paribio valstybe, kuri vegetuos dėl ES paramos, kurios apimtys vis mažės.
Viešojo sektoriaus struktūrinės reformos turi padėti Lietuvai pasiruošti ateities demografiniam šokui, kuris mūsų laukia socialinės, sveikatos ir finansų srityse. Valdymo reformų mastas yra didelis, o mes vis trypčiojame vietoje. Nuo ko priklauso reformų vykdymo sėkmė? Reformoms suplanuoti ir įgyvendinti reikalinga politinė lyderystė, būtina užtikrinti jų įgyvendinimo tęstinumą ir gyvybiškai svarbi yra partijų politinė parama. Visų šių dedamųjų šiandien ir stokojame. Esminis klausimas – ar sugebės partijos išlipti iš savo rinkiminių autobusiukų ir pagalvoti ne apie savo ateinančių 4–5 metų gerovę, bet apie valstybės ateitį. Dar viena būtina sėkmės dedamoji yra visų lygių valdžios bendradarbiavimas, nes sprendimų priėmėjų yra daug – Vyriausybė, Seimas, prezidentas. Ar galimas sutarimas tarp visų valdžios institucijų? Ar mes gebėsime sukurti tokią sistemą, kurios pagalba žmogus pats taptų suinteresuotas ir turėtų galimybę užsitikrinti sau būtinas paslaugas sveikatos, socialinės ir švietimo srityse?
Politikai pas mus jau seniai tapo psichoterapeutais, kurie tik ramina žmones, kad viskas bus gerai, o kad žmogus pakiltų į avatarą, tai dar jam pasiūlo ir kokį „gerbūvio paketą“ kokios nors išmokos ar priedo forma. ES parama prikūrėme tiek įvairiausių programų, kad jau seniai išoperavome mūsų visuomenėje esminę dedamąją – atsakomybę. Ar per tuos 19 metų mūsų žmonės tapo ir atsakingi už save? Kaip dažnai sau keliame klausimą ne apie ES finansavimą, bet apie pamatines europietiškas vertybes – demokratiją, rinkos ekonomiką ir privačios nuosavybės apsaugą. Ar tikrai jų laikomasi ir Lietuvoje? Ar veikia Lietuvoje demokratinių galių padalijimas? Kiek mes turime teisės ir įstatymo viršenybės, kiek mes gerbiame privačios nuosavybės institutą? Net 95 proc. bylų tarp valstybės ir privataus turto savininko baigiasi valstybės naudai. Viešasis sektorius nejaučia pareigos laiku atsiskaityti už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas, nes puikiai žino, kad verslas yra situacijos įkaitai, kurie nieko negali pakeisti, ir dėl to susitaikys su esama padėtimi.
Mes visi turime suprasti du paprastus dalykus – kad ne už kalnų tas laikas, kai mes iš paramos gavėjų tapsime donorais – mūsų kasmetiniai įnašai į ES biudžetą tik didės. Nepamirškime, kad artėja naujų narių priėmimo banga, kuri išaugins ir ES biudžeto poreikius. Tad turime pripažinti, kad nesvarbu, kas bus valdžioje – raudonieji, dryžuotieji, geltonieji ar žalieji, bet kuri valdžia bus priversta jau netolimoje ateityje kelti mokesčius, nes kitaip nebus įmanoma suvaldyti biudžeto. Mokesčių pakėlimo dydis ateityje tiesiogiai priklauso nuo reformų ir pokyčių greičio dabar.
Prisiminkime mūsų liaudies išmintį – nemokamas būna tik jaukas spąstuose. Kai suvalgysime visą mums tiekiamą nemokamą sūrį, tai pamatysime, kad spąstuose ne tik letena, bet jau ir visa galva... O tada visu gražumu kirs realybė. Bet dar turime galimybę susiimti ir veikti.
Robertas Dargis yra NT bendrovės „Eika“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas.
