Pirmasis Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos oficialus vizitas į Lenkiją sulaukė optimistinių vertinimų ar net pagyrų. Išties, tiek pasirinkta pirmojo vizito šalis, tiek prezidento laikysena ir komentarai Varšuvoje niekuo nepriminė, kad G. Nausėda yra naujokas užsienio politikoje.
Pabrėžtinai draugiška pozicija Lenkijai turėjo sustiprinti lūkesčius, kad Vilniaus ir Varšuvos santykiai atgaus strateginės reikšmės statusą ne tik politikų kalbose, bet ir veiksmuose. Iš esmės pratęsta Dalios Grybauskaitės linija, skeptiškai vertinanti galimas politines ES sankcijas prieš Lenkiją. Tai racionalus ir pagrįstas pasirinkimas, suvokiant, kad nėra reikalo kaitinti Varšuvos politikų emocijas ir pirštais badyti į sprendimus, besikertančius su teisės valstybės principais. Galima būti labai pareigingu ES vertybių gynėju, tačiau ir taip užtenka Lenkijos valdančiosios partijos klaidas akcentuojančių veikėjų, o Lietuva šiame ginče netaptų dominuojančia žaidėja. Beprasmiška ir neapdairu aštrinti emocijas su kaimynais, iš kurių nuolat ko nors prašai: aktyvesnės karinės paramos, palaikymo NATO, galimybės sinchronizuoti elektros tinklus su žemynine Europa, naujo dujotiekio ir t. t. Socialiniuose tinkluose šmėstelėję klyktelėjimai, kad G. Nausėda išduoda ES vertybes, yra perdėti ir ne laiku. Gerokai skausmingesnis būtų Lietuvos interesų nepaisymas, jei dėl trumpalaikio ažiotažo būtų jau pirmuoju vizitu į Lenkiją sukurtas nesutarimų ir įtampos fonas.
Kita vertus, G. Nausėda neskubėjo dalyti pažadų, kad iš peties ims spręsti įstrigusius klausimus dėl tautinių mažumų Lietuvoje. Jie ir toliau išlieka tik prislopinta, bet ne išgydyta dvišalių santykių problema. Anksčiau ar vėliau jie iškils į paviršių – tereikia vienoje ar kitoje pusėje radikalesnių pareiškimų iš nacionalistų lūpų, ir reakcija gali greit eskaluotis iki aukščiausio politinio lygmens. Kaip matėme prezidentaujant D. Grybauskaitei, tai gali lengvai užgauti ir asmenines vadovų stygas bei galiausiai smarkiai suvaržyti sklandų dvišalį bendravimą. Tačiau kol kas patiems lįsti į dilgėles taip pat nėra ko – G. Nausėda šią pamoką greičiausiai gavo iš naujųjų patarėjų, o galbūt ir pats spėjo įsigilinti į sudėtingą kaimynystės Gordijo mazgą. Varšuvoje vadovautasi klasikiniu ir efektyviu diplomatijos metodu – jei nori santykius stiprinti, reikia pabrėžti jungiančius interesus ir bendras grėsmes, o ne baksnoti į neišspręstas problemas ir įtampas.
Dar vienas įdomus ir taktiškai brandus sprendimas – į oficialią delegaciją įtraukti LLRA-KŠA frakcijos seniūnę R. Tamašunienę.
Dar vienas įdomus ir taktiškai brandus sprendimas – į oficialią delegaciją įtraukti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠA) frakcijos seniūnę Ritą Tamašunienę. Viena vertus, tai įtraukia LLRA-KŠA į oficialios, valstybinės pozicijos dvišaliuose santykiuose formatą ir įpareigoja laikytis būtent jos, o ne užsiimti neretai Lietuvos interesams kenkiančia savivale. Ne paslaptis, kad LLRA-KŠA atstovai buvo pamėgę lankytis Varšuvoje atskirai ir Lenkijos politikus maitinti ne visai patikima informacija apie tai, kaip „lietuviai lenkus skriaudžia“. Antra, tai nustumia į šoną Valdemarą Tomaševskį, kurio prosovietinės pažiūros ir įprotis paisyti Maskvos interesų niekaip nedera su vakarietiška Lietuvos ir Lenkijos darbotvarke. Pati R. Tamašunienė jau žymiajame Europos Tarybos posėdyje, kuriame buvo atkurtos Rusijos narystės teisės, patvirtino, jog laikosi bendros Lietuvos atstovams pozicijos ir neketina remti Rusijos interesų.
Tačiau pirmasis sėkmingas G. Nausėdos užsienio vizitas dar negarantuoja, kad užsienio politikoje viskas ir toliau eisis kaip per sviestą. Teks spręsti ir kitus sudėtingus klausimus.
Vienas pirmųjų mūšių po kilimu gali būti Lietuvos valdančiųjų partijų noras patikrinti prezidento stuburą ir pamėginti grąžinti atstovavimą Europos Vadovų Taryboje (EVT) iš prezidentūros į Vyriausybę. D. Grybauskaitė nuo 2009 m., pasinaudodama savo autoritetu ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybės silpnumu, perėmė šią funkciją ir nebepaleido iš savo rankų. Tiesa, G. Nausėdai išlaikyti šį atstovavimą neturėtų būti sudėtinga – dabartinė valdančioji dauguma taip pat nebus stipri, o konfliktuoti dėl EVT su prezidentu jo populiarumo viršūnėje būtų tiesiog kvaila.
Išlaikius EVT atstovavimą prezidento rankose, reikės jau tarp Europos lyderių susikurti savo reputaciją. G. Nausėda neišvengiamai bus lyginamas su D. Grybauskaite ir tikrinamas, kiek yra pasirengęs įsitraukti į ES klausimus. Čia gali praversti ir ekonomisto patirtis. Vienas pirmųjų naujosios Europos Komisijos, Europos Parlamento ir EVT iššūkių bus derybos dėl ES biudžeto perspektyvos. Jei G. Nausėdai pavyktų reikšmingai įsitraukti į šias diskusijas, jis greitai užsitarnautų pripažinimą ir pagarbą. Šios savybės auginamos sunkiai ir ilgai, bet būtent to tikimasi užsienio politikoje iš valstybės vadovo. Pirmieji G. Nausėdos žingsniai tik sustiprina šiuos lūkesčius.
Tomas Janeliūnas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
