Šį rudenį vyks dveji Lietuvai aktualūs rinkimai, neskaitant Dūmos Rusijoje, kurių baigtis daugmaž surežisuota. Spalį naujojo Seimo sudėtį galėsime lemti kiekvienas iš mūsų, tačiau ne mažiau įdomus bus ir amerikiečių sprendimas lapkričio 8-ąją Baltųjų rūmų raktus perduoti Hillary Clinton arba Donaldui Trumpui.
Ką bendro turi rinkimai JAV ir Lietuvoje? Ir vienų, ir kitų rezultatai svarbūs, tačiau nefatališki. JAV nė iš tolo negalima lyginti su Rusija, Kinija ar iš dalies demokratiška Turkija. Net jei nugalėtų D. Trumpas, laisva spauda, pilietinė visuomenė ir valstybės institucijos rastų būdų jį sutramdyti. Labiausiai susikompromitavę Lietuvos politikai neturi jokių šansų įgyti svarbesnės įtakos, o bet kuris realus koalicijos variantas – vadovaujamas socialdemokratų arba konservatorių su valstiečiais žaliaisiais vienoje ar kitoje pusėje – reikšmingai šalies raidos nepakeis.
Tačiau yra kitas, gerokai įdomesnis, abejų rinkimų bendrasis vardiklis. Abipus Atlanto kaip niekada daug rinkėjų balsuos ne už, bet prieš. Amerikiečiai balsuos ne tik už H. Clinton arba už D. Trumpą, bet ir prieš H. Clinton bei prieš D. Trumpą.
H. Clinton šiuo metu yra ryškiausias pavyzdys demokratinių šalių politikos elitą apėmusio vėžio, kurio pagrindiniai simptomai yra protekcionizmas, konformizmas bei, švelniai tariant, nesibaigiantys privačiųjų ir viešųjų interesų konfliktai. D. Trumpas mėgina įtikinti turįs vaistų nuo šios ligos, tačiau bando įsiūlyti nuodingą kokteilį, suplaktą iš populizmo, neapykantos ir cinizmo. Dabar atrodo, kad D. Trumpas turi daugiau priešininkų nei H. Clinton, tad pirmoji istorijoje JAV prezidento posto siekianti moteris laikoma favorite. Tačiau jai pergalę atneš ne gausesnės nei varžovo šalininkų gretos, bet „iš reikalo“ atiduoti balsai.
Ir Lietuvoje, ir JAV kaip niekada daug rinkėjų balsuos ne už, bet prieš arba „iš reikalo“.
Lietuvoje per kiekvienus rinkimus iškildavo nauja politinė jėga, pritraukdavusi protesto, daugiausia provincijos, žemas pajamas gaunančių ir menkesnio išsilavinimo rinkėjų, balsus. Į juos šiemet pretenduoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tačiau balsus „iš reikalo“ dalys gelbėtojų pasiilgusių rinkėjų priešingybės – jaunesni, išsilavinę, turtingesni didmiesčių gyventojai. Jie suteiks progą konservatoriams sustiprinti pozicijas, o Lietuvos liberalų sąjūdžiui – perkopti 5 proc. barjerą. Daugelio sprendimą lems ne pasitikėjimas, bet mažesnio blogio paieškos.
Abi šios partijos rinkimų kampanijos finišo tiesę pasiekė neįtikėtinai prastos formos, o liberalai dar tėškėsi į korupcijos liūną. Ką purvą nuo akių nusikrapštę liberalai siūlo rinkėjams, tarp kurių, tikėtina, bus nemažai mūsų žurnalo skaitytojų?
Pirmasis sąraše – įtariamo korupcija partijos ekspirmininko Eligijaus Masiulio politinis krikštatėvis Eugenijus Gentvilas. Antrasis, nutylėkime jo pavardę ir įspūdingus, bet šiame kontekste nereikšmingus pasiekimus lengvosios atletikos stadionuose, – buvęs Vidaus reikalų ministerijos patarėjas (!) sporto klausimais. Trečiasis – Vitalijus Gailius. Šį sezoną madingos tendencijos „politikas su pistoletu“ atstovas, jau turintis Seimo nario patirties, bet vizionieriaus reputacijos nepelnęs. Iš 23 ar 33 numerio sąraše to ir nesitikėtumei, bet 3-iasis galėtų būti idėjų, ne tik kompromatų bankas. Liberalų sąjūdžio pirmajame dešimtuke aptinkame stipriausią Lietuvos vyrą ir geriausią šachmatininkę, tad apima abejonės, ar į Vyriausiąją rinkimų komisiją skubantis kurjeris nesupainiojo partijos sąrašo ir rašto iš Kultūros ir sporto departamento?
Konservatorių partijos reikalai ne ką geresni. Jų sąrašo priekyje – ne lyderis, bet garsi pavardė, be kovos apdovanota europarlamentaro mandatu. Tebūnie, Europos Parlamentas gal ir ne blogiausia mokykla jaunam, galbūt ir gabiam politikui, tačiau valstybės valdymo abėcėlės mokytis ministro pirmininko kėdėje gal kiek per didelė prabanga?
Konservatorių pasirinkta taktika gąsdinti rinkėjus – šį kartą netoli Vilniaus kylančia Astravo atomine elektrine – irgi tėra pigus rinkimų technologų triukas. Banalus ir veidmainiškas, nes prieš šią jėgainę reikėjo pradėti kovoti, kai Vyriausybei vadovavo Andrius Kubilius ir dar bent trejus iš ketverių pastarųjų opozicijoje praleistų metų.
Ir viena, ir antra partijos į šią aklavietę pateko pačios, nes metų metus vedliais rinkosi ne lyderius, bet interesų derintojus, o vidinę konkurenciją malšino susitarimais. Kas antras ir trečias konservatorių sąraše? Bingo! Irena Degutienė ir A. Kubilius.
Tad Lietuvoje, kaip ir Jungtinėse Valstijose, šį rudenį balsuosime „iš reikalo“. Arba iš gailesčio. Bet bus šiek tiek gaila ir savęs.
