Prieš rinkimus vėl pasigirdo kalbų apie naujus mokesčius. Tačiau tikrai jiems ne laikas, kai tokia didelė šalies ūkio dalis tūno šešėlyje ir mokesčių nemoka visai arba labai mažai.
Be to, kai valstybė tvarkosi neūkiškai ir nebando to keisti, ar socialiai atsakinga prašyti sąžiningų mokesčių mokėtojų atseikėti dar daugiau?
Siūlomi nauji automobilių, nekilnojamojo turto, cukraus mokesčiai, taip pat vis grįžtama prie progresinių gyventojų pajamų mokesčių idėjos. Ką reikštų nauja mokesčių našta sąžiningiems mokesčių mokėtojams? „Ačiū už tai, kad iki šiol sąžiningai mokėjote mokesčius Lietuvos biudžetui. Kadangi matome, jog pinigų turite ir jums gerai sekasi, štai nauja sąskaita – susimokėkite papildomai.“ Dirbantys šešėlyje situaciją matytų taip: „Sėkmingai sukomės ir dirbome nemokėdami mokesčių iki šiol, tad tikrai nesiruošiame jų mokėti ir toliau.“
Kita populiari idėja papildomai apmokestinti turtuolius, nes neva jie kaupia turtą, gyvena kitų sąskaita, todėl ir turi sumokėti dar daugiau mokesčių. Sutikčiau su šia nuomone, jeigu tas turtas buvo įgytas jų nemokant. Tačiau jei jis uždirbtas legaliai, ar tikrai reikia sugalvoti, kaip jį dar apmokestinti? Kol pinigai pasiekia akcininko kišenę, jie jau būna tiesiogiai ir netiesiogiai apmokestinti pridėtinės vertės, gyventojų pajamų, socialinio draudimo, nekilnojamojo turto, pelno ir kitais mokesčiais.
Ką galime laikyti turtuoliu Lietuvoje? Ar sąžiningas verslininkas, paskyręs visas santaupas ir papildomai paėmęs paskolų naujam verslui auginti, jau yra turtuolis, kuriam galėtume sugalvoti naujų turto ar kitokių mokesčių?
Prieš siūlant naujus mokesčius, siekiant didesnio socialinio teisingumo, politikams ir biurokratams reikėtų išsikuopti savo daržą.
Kalbant apie turtuolių apmokestinimą prisidengiama socialinio teisingumo šūkiais. Bet ar teisinga užkrauti dar didesnę naštą jau ir taip veikiantiems skaidriai, auginantiems verslą ir kuriantiems naujas darbo vietas? Ar nebūtų socialiai teisingiau pirmiausia išgaudyti tuos, kurie mokesčių apskritai nemoka arba jų atseikėja itin mažai? Įvairiais ekonomistų vertinimais, Lietuvoje šešėlis siekia iki 30 proc., gal net ir daugiau. Tokiomis aplinkybėmis siekiant didinti socialinį teisingumą, pirmiausia reikėtų tą šešėlį sumažinti bent jau iki 10 proc., nes apskritai jį įveikti vargu ar pavyks. Tik tuomet galėsime tiksliau įvertinti, kurie verslai ar fiziniai asmenys mokesčių sumoka mažiausiai ir daugiausia, ar tikrai reikia įvesti naujų, siekiant didesnio socialinio teisingumo.
Nagrinėjant šalies išlaidas akis bado neūkiška valstybės turto priežiūra. Vilniaus Gedimino prospekte ar senamiestyje esančiose įstaigose valdininkai dirba gerokai erdvesniuose kabinetuose nei privatusis sektorius. Tiek įstaigų dydį (ir jų skaičių!), tiek naudojamą plotą būtų galima mažinti, bet nė viena ligšiolinė valdžia jokių rimtesnių veiksmų šiuo klausimu nesiėmė. Kaip panaudojamas „Sodros“ biudžetas, ar jis efektyviai ir tikslingai perskirstomas naudos gavėjams? Kyla daug panašių klausimų. Valstybė nededa jokių pastangų visuomenei įrodyti, kad ji rūpestingai leidžia mokesčių mokėtojų pinigus. Priešingai, netrūksta skandalų dėl viešųjų finansų švaistymo. Tad akivaizdu, kodėl verslui ir piliečiams trūksta motyvacijos papildomai prisidėti prie tokios valstybės išlaikymo.
Prieš siūlant naujus mokesčius, siekiant didesnio socialinio teisingumo, politikams ir biurokratams reikėtų išsikuopti savo daržą – visomis įmanomomis priemonėmis mažinti šešėlį ir visuomenei pagrįsti, kad surinkti pinigai iš tiesų efektyviai išleisti visų gerovei kurti.
Sveikintina naujovė yra išmanioji mokesčių administravimo sistema (iMAS), kuri turėtų mažinti šešėlį. Šiuo metu sistema diegiama ir tikimasi, kad šešėlis sumenks. Svarbiausia, kad ją diegiant būtų naudojamasi geriausia kitų šalių praktika, bet nesiekiama įgyvendinti visų įmanomų iniciatyvų nepatikrinus jų poveikio ir administracinės naštos dydžio. Pavyzdžiui, įdiegus SAF-T (standartinis audito failas mokesčiams), iš principo turėtų palengvėti gyvenimas tiek mokesčių mokėtojams per Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) patikrinimus, tiek pačiai VMI būtų paprasčiau administruoti mokesčius. Tačiau, atsižvelgiant į pirminę reikalaujamos pateikti informacijos specifikaciją, kyla nemažai abejonių, ar tikrai VMI iš tiesų reikia tokios didelės apimties duomenų.
Šešėlinė ekonomika yra ir tautos kultūros dalis, kurią lėmė mūsų istorija ir sovietinė okupacija. Todėl prireiks laiko šešėliui įveikti. Neužteks vien techninių priemonių sprendimų. Daliai visuomenės užtruks persiorientuoti ir susivokti, kad iš tiesų verslą daryti skaidriai ir legaliai yra gerokai naudingiau tiek pačiai įmonei, tiek visuomenei. Tam reikia nuoseklaus, aiškaus ir ilgalaikio švietimo, pradedant nuo vaikų ir jaunimo, kurie kurs ir augins ateities verslą.
