Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugsėjo 29 d.


KARAS UKRAINOJE
Geri laikai gimdo silpnus žmones
Evaldas Labanauskas

Vasario 21 d. garsi autorė Anne Applebaum savo komentarą apie padėtį pasaulyje ir ką tik įvykusią Miuncheno saugumo konferenciją autoritetingame JAV leidinyje „The Atlantic“ pavadino „Šioje istorijoje nėra čemberleinų. Bet taip pat nėra čerčilių. Ir Ukraina kovos viena.“ Po kelių dienų Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą. Po daugiau nei mėnesio karo Vakarų pasaulyje neatsirado nei čemberleinų, nei čerčilių. Vienintelis, kuris galėtų prisėsti prie viskio taurės ir sutraukti cigarą su legendiniu britų Antrojo pasaulinio karo premjeru Winstonu Churchilliu, yra Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Sakoma, kad sunkūs laikai gimdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, geri laikai gimdo silpnus žmones, o silpni žmonės kuria blogus laikus. Nors amžinai skundžiamasi valdžia, socialine nelygybe ir linksniuojamos panašios klišės, manyčiau, kad ne tik Vakarai, bet ir į juos sugrįžusi Lietuva iki šiol gyveno gerais laikais.

Turime tai, ką turime. Stipriausioje ekonomiškai Europos valstybėje Vokietijoje – pilką, regis, nuolat pasislėpti ar kaip kitaip išsisukti nuo sunkių sprendimų bandantį kanclerį. Stipriausioje kariniu atžvilgiu ES šalyje Prancūzijoje – tuščiai emocingą, kaip ir pridera išsilavinusiam prancūzui, per Levo Tolstojaus romaną „Karinė operacija“ ir taika“ Rusiją matantį „Vladimiro Putino telefoninį psichologą“. Turtinguose Nyderlanduose – Skrudžą Makdaką, kurio ekonominių išskaičiavimų nepakeitė beveik dviejų šimtų savo piliečių nužudymas rusams numušus Malaizijos keleivinį lainerį, nepakeis ir tūkstančiai ukrainiečių aukų. Ne tik jie, bet ir dauguma europiečių lyderių, tarp jų ir mūsų šalies vadovas, tesugeba kartoti nuvalkiotas frazes apie pasipiktinimą, tuščiai reikalauti, kad Rusija nutrauktų agresiją.

V. Zelenskis – tai sunkių laikų išaugintas stiprus žmogus, kuris dabar kartu su milijonais ukrainiečių gina Vakarų demokratinį pasaulį nuo agresyvių fantazijų kupinų ordų.

Vis dėlto blogiausia, kad tokia padėtis ir iki šiol pagrindiniu Vakarų liberalios demokratijos ramsčiu laikytose JAV. Minėtame komentare A. Applebaum džiaugėsi, kad dabar valdžioje ne Donaldas Trumpas. Tačiau ar verta didžiuotis Joe Bidenu, kuris tesugeba nuolat bandyti „atgrasinti“ V. Putiną pareiškimais, kad JAV negins Ukrainos. Stebėtis tuo per daug neverta, nes J. Bidenas perėmė tokią komandą, kuri vairavo JAV užsienio politikos laivą Baracko Obamos laikais, kai į Rusijos agresiją prieš Sakartvelą atsakyta draugystės pasiūlymu Maskvai – „perkrovimu“, kuris virto „perdegimu“, o Krymo aneksija ir sukeltas karas Ukrainos rytuose beveik buvo pamirštas, kaip ir tų pačių JAV įsipareigojimas garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Šios gerais laikais, kai svarbu būti tik politiškai korektiškiems, kovoti su klimato kaita ir atgailauti dėl būtų ar nebūtų protėvių nuodėmių, išaugusios JAV administracijos politikos pavyzdys buvo pasiūlymas V. Zelenskiui pirmosiomis karo dienomis evakuotis.

Į tai Ukrainos prezidentas atkirto: „Man reikia ginklų, o ne pavėžėjimo“ ir liko kovoti, įkvėpti savo tautos. Kas galėjo pagalvoti, kad priešininkų pašaipiai klounu ar net mūsų konservatorių vos ne atvirai oligarcho marionete vadintas buvęs aktorius taip pasielgs? Turės kietesnį stuburą nei visi Vakarų lyderiai? Net pats V. Zelenskis tikriausiai apie tokį scenarijų nesvajojo, nes jo rinkimų seriale „Tautos tarnas“ buvo epizodų, kaip jis atsispiria Vakarų donorų spaudimui, kaip kovoja su korupcija, bet apie karą nė vienos serijos bent jau aš nepamenu.

1978 m. Ukrainos mastu nedideliame Kryvyj Riho mieste gimęs V. Zelenskis matė po SSRS griūties atėjusį banditišką kapitalizmą, savo talentu sužavėjo milijonus žmonių tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje, bet nenuskendo šlovės spinduliuose, nepasidavė pagundai linksminti Kremliaus valdovus ir jų užzombintą tautą. Kartu jis pasitraukė iš sėkmingo verslo ir pasinaudojęs išmania rinkimų kampanija netikėtai visiems tapo populiariausiu šalies politiku, o vėliau – prezidentu.

V. Zelenskis – tai sunkių laikų išaugintas stiprus žmogus, kuris dabar kartu su milijonais ukrainiečių gina Vakarų demokratinį pasaulį nuo agresyvių fantazijų kupinų ordų. Gaila, bet tokių, kurie jam gebėtų prilygti ir padėti pas mus, Vakaruose, nematyti.

Tačiau dar rusena viltis, kad vis dėlto ir Vakaruose atsiras W. Churchilio arba V. Zelenskio vertas lyderis, nors artėjant Rusijos agresijai pasirodžiusiame filme „Miunchenas. Ant karo slenksčio“ buvo pasakyti šie žodžiai: „Viltis – tai laukti, kol kas nors kitas tai padarys. Mums visiems būtų daug geriau be to.“

BEREKLAMOS:

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas

2022 04 06 06:45
Spausdinti