Arnas BalčiūnasAnglai turi posakį: apgausi mane vieną kartą – gėda tau, apgausi du – gėda man. Nesu tikras, bet, rodos, nėra jokios priežasties, kodėl kasdien reikėtų skaičiavimą pradėti iš naujo, tad socialdemokratiškos kantrybės taurė turėtų kada nors persipildyti. Iš tiesų ji turbūt jau yra persipildžiusi, tačiau LSDP laukia, kol „Nemuno aušra“ galutinai sugrius, ir galės susirinkti likusias dalis. Visgi, kad tai įvyktų, Remigijus Žemaitaitis, matyt, turės pagrasinti ištatuiruoti kiekvienam partijos nariui po svastiką ant kaktos, todėl laukti nėra prasmės (nesakau, kad taip nenutiks, bet greičiausiai užtruks dar kelis mėnesius) ir veiksmų verta imtis jau dabar. Siūlau nemalonią išeitį – socialdemokratams laikas tartis su opozicija dėl mažumos vyriausybės.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Sakote, kad niekas ten nesusitars, nes visa ta politika yra kažkoks vaikų darželis? Nereikia jaudintis – sociologai Muzaferas Sherifas ir Carolyn Wood-Sherif dar 1954 m. atliko labai įdomų eksperimentą. Vaikų vasaros stovykloje jie subūrė dvi grupes, kurios tarpusavyje konkuravo ir ėmė konfliktuoti. Nepaisant aštrių ginčų ir peštynių, galiausiai vaikai iš naujo susidraugavo, kai teko susivienyti dėl bendrų tikslų – susimesti pinigų filmo nuomai, ištraukti užklimpusį sunkvežimį ir t. t. Šis eksperimentas atskleidžia Sherifų realistinės konflikto teorijos esmę – konkurencija dėl ribotų išteklių veda prie tarpgrupinių konfliktų, tačiau tie konfliktai gali būti patraukiami tuomet, kai atsiranda bendri tikslai. Net ir Lietuvos politikoje.
Juolab kad laikas mažumos vyriausybei šiuo metu yra tobulas. Nesvarbu, kam priskiriate kaltę dėl poliarizacijos, akivaizdu, kad gyvename laiku, kai didėjanti atskirtis yra ne tik nemaloni, bet ir realiai pavojinga valstybei. Nors mažumos vyriausybės iš principo nėra smagios nei pozicijai, nei opozicijai, nereikia būti Holivudo režisieriumi, kad suprastum, jog šiuo metu galima sukurti absoliučiai klasikinę istoriją – du vienas kito nemėgstantys sąjungininkai, sunkūs laikai ir bendras tikslas.
Nesvarbu, kam priskiriate kaltę dėl poliarizacijos, akivaizdu, kad gyvename laiku, kai didėjanti atskirtis yra ne tik nemaloni, bet ir realiai pavojinga Lietuvos valstybei.
Taip jau yra nutikę, ir jei kyla klausimų dėl to, kaip tokį planą praktiškai įgyvendinti, pakanka prisiminti Gedimino Kirkilo istoriją. Jo žodžiais, tada Valdas Adamkus pakvietė mane ir Andrių Kubilių papietauti ir mums kategoriškai pasakė: „Kuris nors iš jūsų turi apsiimti formuoti mažumos vyriausybę.“ Argi ne ideali situacija prezidentui, kuris neranda būdų parodyti lyderystę? Bet gana romantikos.
Toks pasiūlymas jau buvo aptartas – rugsėjo viduryje Mindaugas Sinkevičius ir Laurynas Kasčiūnas pasikalbėjo apie tokią galimybę. Tuomet buvo kalbama, kad socialdemokratai nepasitiki TS-LKD pažadais. Man neskamba rimtai. Jei socialdemokratai ir galėtų kuo nors nepasitikėti, ar tai neturėtų būti tas partneris, kuris ne kartą apgavo (t. y. R. Žemaitaitis)? Negana to, jei jau kalbame apie Vilniaus burbulo kritiką ir pozicijas prieš kitus rinkimus, ar galite įsivaizduoti, kaip intelektualai ir kultūrininkai reaguotų į TS-LKD, kuri elgiasi antivalstybiškai ir piktybiškai trukdo socialdemokratams dirbti, prieš tai tam pritarę? Šiuo atveju būtent LSDP daugiausia ir gali laimėti. Apskritai, žvelgiant į Lietuvos politinę sistemą, tai atrodo kaip visoms pusėms naudingas susitarimas.
Mažumos vyriausybės visuomet yra rizikingas variantas, jos įprastai matomos kaip paskutinės vilties pasirinkimas politinių krizių metu, jų susiformavimas matomas kaip nulemtas politinės sistemos nestabilumo, poliarizacijos, partijų nesugebėjimo susitarti. Vis dėlto norvegų politikos tyrėjas Kaare’as Stromas ginčija tokias prielaidas – jo teigimu, mažumos vyriausybes verta matyti kaip vieną iš politinio arsenalo ginklų, kuris, esant tam tinkamoms sąlygoms, gali tapti racionaliausiu pasirinkimu. Mažumos vyriausybės gali veikti tokiu atveju, kai opozicinės partijos gali pritarti bent jau daliai vyriausybės programos, jos ypač aktualios tuomet, kai reikia priimti nepopuliarius sprendimus, nes leidžia pasidalinti kaltę, ir tampa būdu parodyti, kad valdanti partija geba ieškoti kompromisų. Iš mūsų politinės sistemos poreikių perspektyvos – check, check, and check.
*****susije*****
Nors socialdemokratams ir atrodo, kad mažumos vyriausybė yra radikalus ar net neįmanomas variantas, reikėtų pabrėžti esminę K. Stromo išvadą – mažumos vyriausybės nėra pralaimėjimai, jos leidžia spręsti strategines problemas. Žinoma, lengva kalbėti skandinavui, kur tokia praktika yra įprasta, tačiau argi mes ne newnordicai? Juokai juokais, bet radikalūs sprendimai nepriimtini tuomet, kai situacija yra gera, šiuo metu, kad ir kaip žiūrėsi, tokia ji nėra.
Tiek kaip simbolinis žingsnis, tiek kaip strateginis sprendimas mažumos vyriausybė yra geriau nei antisemitizmas. Gana laukti.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
