Sausio mėnesiui dar nepasiekus vidurio Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda minės savo pirmosios kadencijos pusiaukelę. Priešingai nei šiltą ir saulėtą 2019 m. liepos 12-ąją, sausio 10 d. rytą ir paties prezidento, ir daugelio Lietuvos žmonių nuotaika bus niūresnė. Jau bus pasibaigusios gražiausios metų šventės, o už lango dar ilgai nesitrauks žiema, koronavirusas liks nenugalėtas, regione tebetvyros didžiulė įtampa ir net karo nuojauta, o vidaus politika tebebus persunkta intrigų, pagiežos ir politinės kovos be skrupulų.
Tačiau, horizonte išvydus prezidento pusiaukelės riboženklį, įvertinimo prašosi gerovės valstybės vizija, kuri buvo G. Nausėdos rinkimų kampanijos vėliava ir turėjo tapti skambiausiu visos kadencijos akordu. Netapo. Ir nebetaps.
Iš G. Nausėdos gerovės valstybės teliko dar vienas rinkimų pažadas, skambių žodžių junginys, taip ir nepripildytas prasmės, ką jau kalbėti apie strategiją ir veiksmų planą. „Man gerovės valstybė yra svarbiausias neužbaigtas nepriklausomybės laikotarpio darbas“, – savo kalboje sveikindamas 2020 m. išrinktą Seimą sakė G. Nausėda. Darbas, kurio prezidentas ir jo komanda taip ir nepradėjo dirbti.
„Esu tikras: turime duoti atkirtį nelygybei, socialinei atskirčiai ir visuomenės supriešinimui, užtikrinti kokybiškas ir visiems vienodai prieinamas viešąsias paslaugas, investuoti į visų mūsų ateitį“, – toje pačioje kalboje tęsė prezidentas ir viename sakinyje išvardijo opiausias šalies viešojo sektoriaus problemas.
Kas tie socialiai atskirti žmonės?
Didžiausia rizikos grupė iš tiesų yra vieniši senjorai, kurių daugelis po nepriklausomybės atkūrimo pergyveno permainų dešimtmetį ir daugelis dėl objektyvių priežasčių užsidirbo gana mažas pensijas. Nėra sudėtinga suskaičiuoti, kiek į skurdo spąstus patenka tokių žmonių, kiek lėšų reikia jiems padėti. Ta linkme gal ir per lėtai, bet judama.
Iš G. Nausėdos gerovės valstybės teliko dar vienas rinkimų pažadas, skambių žodžių junginys, taip ir nepripildytas prasmės, ką jau kalbėti apie strategiją ir veiksmų planą.
Ar į atskirties spąstus patenka ir tie 100 tūkst. nuolatinių Lietuvos bedarbių – jau sudėtingesnė problema, kuriai išspręsti reikia ir kieto stuburo. Kai šalyje laisvų darbo vietų daugiau nei darbo ieškančių žmonių, dar didesnėmis pašalpomis tos prarajos neužpilsi, nes joje tūno ir nelegalus darbas, ir chroniška tinginystė, ir struktūrinės problemos, kurias geriausia pamatyti verslininkų žvilgsniu ir imtis nepopuliarių sprendimų. Reitingų apsėsti politikai paprastai tokių nesiūlo.
Daugiausia priemonių socialinėms problemoms spręsti yra Seimo ir Vyriausybės rankose ir sunku būtų apkaltinti ir šią, ir buvusias vyriausybes tyčia didinus atskirtį, pasalūniškai kūrus negerovės valstybę. Bet kalbėti apie gerovės valstybę tik kaip apie pašalpas ir didesnes pajamas yra pernelyg primityvus požiūris, vargu ar turintis ką bendro su tikrąja gerovės valstybės idėja. Materialinis aspektas, kurį kalbose apie gerovės valstybę pabrėžia prezidentas ar jo patarėjai, vargu ar iš viso su ja turi daug bendro XXI a. visuomenėse. Materialios gerovės Lietuvoje ir taip kasmet vis daugiau ir ji apima tikrai plačius visuomenės sluoksnius, o daugelio atveju visaverčio gyvenimo deficitas kyla tikrai ne dėl pinigų stygiaus.
Prezidentas nėra tiesiogiai atsakingas už švietimo, kuriam gresia krachas dėl chroniško mokytojų stygiaus, ateitį. Ar akis badančią švietimo kokybės prarają ne tik tarp didmiesčių ir regionų, bet ir tarp to paties miesto mokyklų. Socialinė ir sveikatos apsauga – taip pat pirmiausia Vyriausybės ir savivaldybių galvos skausmas. Bet iš gerovės valstybės kūrėju pasiskelbusio politiko ir šiose srityse norėtųsi ne tik visiems žinomų problemų diagnozės, bet ir pasiūlymų, lyderystės.
Gerovės valstybė pirmiausia turėtų akcentuoti ir garantuoti lygias starto pozicijas, lygias galimybes, užtikrinti visų visuomenės grupių teises, o svarbiausia – pagarbą, saugumo jausmą ir orumą. Tai daug laiko ir didelių posovietinės visuomenės pokyčių reikalaujantys tikslai, kuriems pasiekti neužtektų ir visos ar net dviejų prezidento kadencijų.
Ką G. Nausėda galėjo ir privalėjo per pustrečių metų padaryti, tai žengti keletą tvirtų žingsnių pirmyn už atvirumą, įvairovę ir žmogaus teises. Jis ir žengė. Atgal. Flirtavo su radikaliais homofobų judėjimais, meistriškai ignoravo LGBT bendruomenės raginimus spręsti jų diskriminacijos problemas. Net skubus susitikimas su organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ aktyviste tebuvo ciniškas būdas išvengti kasdienių moters protestų prie prezidentūros.
Stambulo konvencija ir Partnerystės įstatymas yra raudonas skuduras prezidentūrai, nors būtent visų žmonių lygios teisės yra svarbiausia atrama, be kurios gerovės valstybės nepastatysi. Ši Seimo dauguma rodo politinę valią bent pajudėti į tą pusę, bet prezidentas akivaizdžiai tikisi kaip nors prasmukti iki antros savo kadencijos ir sulaukti jam „vertybiškai“ artimesnio naujo Seimo. Ir kartu kurti lietuvišką gerovės valstybę. Teisingiau, tik daug ir dažnai apie ją kalbėti.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
