Jeigu manęs kas nors paklaustų, kaip gimsta lyderiai, atsakyčiau visiems lietuviams suprantama kalba – taip pat, kaip Baltijos krante atsiduria gintaro grynuolis, kai ilgus metus brendęs sūriame vandenyje jis stiprios audros bangų mūšos yra išmetamas į krantą.
Daugeliui gali pasirodyti, kad gyvename būtent tokiais laikais, kai sąlygos gimti lyderiams yra idealios – vadinamosios tradicinės partijos sulaukia daug kritikos, o jiems ant kulnų lipa radikalios jėgos. Sakytum, pats laikas iš vandens išnirti ryškiam lyderiui, tačiau kiek ši politinė audra jų išmetė į mūsų krantą? Nė vieno.
Konservatoriai paskutinę minutę suskubo kalbėti apie didžiųjų partijų vienijimąsi ir tarytum pamiršo, kokius tarpinstitucinius santykius patys kūrė per pastaruosius ketverius metus, o socialdemokratus globojantis prezidentas, atrodo, antro žando atsukti neketina.
Patys socialdemokratai premjero kortą mėto tartum karštą bulvę. Pirmą dieną premjeru tapo Paluckas. Bet tai nepatiko niekam. Antrą – Blinkevičiūtė. Bet tai nepatiko jai. Trečią – vėl Paluckas, ir tai prezidentui kažkodėl jau patiko. Bet vėl atsirado Blinkevičiūtė, lyg teigdama, kad vis dėlto jai tai patiktų. Tada rinkėjams lieka klausti, kodėl jiems tai turėtų patikti?
Tai yra aiški žinia Lietuvai – dabar pats metas tvirtai įsikibti į laivo bortą, nes nežinia, kokių perliukų spalį išmes povandeninės rinkimų srovės.
Prisiminkime, kaip visi stebėjomės Eduardo Vaitkaus rezultatu prezidento rinkimuose. Tuomet iš Vilniaus bokštų kampaniją stebėję viešųjų ryšių specialistai kuždėjo – daug ko nematome už savo didmiesčių burbulų. Šįkart gali nutikti kažkas panašaus.
Jeigu prieš 20 metų laiptinėje sutikęs kaimyną žinodavai, kurį laikraštį šis skaito, galėdavai numanyti, už ką ir balsuos. Tačiau šiandien politinė reklama keliauja socialiniais tinklais, o kas ką nori skaityti, žino tik algoritmai ir pats rinkėjas. Net labiausiai patyrę viešųjų ryšių ekspertai teigia, kad tvirtai pasakyti, kuris iš kandidatų socialinėje erdvėje yra labiausiai matomas, – misija neįmanoma.
Tokie juodieji arkliukai kaip Žemaitaitis ar Vėgėlė visuomet kėlė pavojų tradicinei sistemai. Tačiau neatrodo, jog pati sistema ką nors darytų, kad užkirstų jiems kelią. IQ sudarytame Seimo matomumo indekse socialdemokratai atrodo itin prastai – partijos matomumui nepadėjo net reitingų portfelį laikančios V. Blinkevičiūtės pirmininkavimas, o tokia jų tyla gali pakreipti įvykius visiškai netikėta linkme ir paversti partiją mažaisiais koalicijos partneriais. Juk kai tu tyli, už tave visada kalbės kas nors kitas.
Užtat galime tvirtai konstatuoti, kad ne visos opozicijoje šią kadenciją buvusios partijos sėdėjo sudėjusios rankas. IQ Seimo matomumo indekse Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga užėmė antrą vietą ir nedideliu skirtumu nusileido tik konservatoriams. Net Liberalų sąjūdis su Laisvės partija kartu sudėjus nebuvo tokie matomi kaip opozicijoje esantys valstiečiai. Ir nors pažvelgus į didžiąją politikos areną neatrodytų, kad valstiečiai buvo itin aktyvūs, nuoseklus darbas regionuose šiai partijai gali smarkiai atsipirkti vienmandatėse. Ir nesakykite, kad neįspėjome.
