Ak, visi gyvena ženklų pasaulyje. Viskas, kas yra, kas buvo, kas bus arba nebus, gali būti ženklu. Daiktai, žmonės, reiškiniai gali įgyti simbolinę, perkeltinę, metaforinę reikšmę. Reikia mokytis skaityti ženklus, dešifruoti simbolius, interpretuoti situacijas, klasifikuoti simptomus, reflektuoti tikroves, analizuoti logikas.
Ak, tie ženklų ženklai, kalbantys, kad kas nors jau tapo ženklu. Kad tas daiktas, tas atvejis, tas žmogus jau reiškia ką kita. Kad jisai jau kalba ne apie save, bet praneša apie ką nors kita. Pasigirdęs liūto riaumojimas gali būti ženklas, kad kažkur yra liūtas.
Pasirodęs liūtas yra ženklas, kad tuoj prasidės medžioklė: arba tu sumedžiosi, arba tave sumedžios. Liūto riaumojimas, aišku, gali pasivaidenti. Gali sklisti iš garsiakalbio. Liūto balsas gali pasigirsti iš zoologijos sodo, prie kurio gyvenai ir dažnai atsibusdavai naktį galvodamas, kad tu jau vėl Afrikoje.
Ženklas gali būti per anksti arba per vėlai suprastas ženklas. Uodegos vizginimas gali būti ženklas. Katės uodegos arba šuns uodegos – visiškai skirtingai. Judesys, žodis, ginklas gali būti ženklas.
Peilis gali būti neapykantos ar baimės, agresijos, nuolankumo ar palankumo ženklas. Prakaitas, kraujas, žiedas (gėlės žiedas, transporto žiedas, olimpinis žiedas, vestuvinis žiedas) gali būti ženklas. Rytmečio silpnumas gali būti mirtinos ligos ženklas. Simptomas. Kūno žinutė. Pranašystė. Numatymas. Simbolis. Tik ženklas arba net ženklas.
Dalyvaujant gyvenimo eksperimentuose, veikiant vieninteliu įmanomu klaidų ir bandymų metodu, išaiškėja, kad visokie susitarimai – papročiai, tradicijos, moralės normos, taisyklės, įstatymai ir dėsniai – atsiranda reaguojant į kintančios socialinės tikrovės siunčiamus signalus kaip į ženklus. Ir tuomet labai svarbus tampa mokėjimas gaudyti, šifruoti ir interpretuoti signalus, kuriuos siunčia visuomeninis gyvenimas. Supratimas, kad prisitaikant prie kintančios socialinės tikrovės būtina ieškoti efektyvesnių elgesio modelių, naujų moralės principų ir kad tai verčia laužyti taisykles, peržengti ir pakeisti moralės normas, pereiti prie neformalių santykių.
Arba kam nors pasirodo, jog laisvės yra per daug. Kad jau reikia išplėsti privalomo susitarimo erdves. Kad vadinamojoje kultūroje (o ir natūroje) žmonės patys negali išmokti, kaip reikia elgtis ir kaip verta nesielgti. Kad kultūrą galima suplanuoti ir sukurti. Kad gyvenimą reikia dar labiau formalizuoti, standartizuoti, reglamentuoti, iš paskutiniųjų bandant sulaikyti ir išsaugoti nebesilaikančią, byrančią, griūvančią neadekvačių, pasenusių socialinių santykių iliuzinę tikrovę. Kad svarbiausia – reguliuoti ir drausti.
Ir tuomet, kai jau pasirodo, kad tų privalomų susitarimų tavo gyvenime yra per daug, atsiduri gretimoje draugiškoje, bet dar ne ES šalyje. Dieną pasivaikščiojęs po vaizdingas kapines, vakare nusprendi aplankyti operos teatrą. Kaip elgtis kapinėse, tu maždaug žinai, bet teatre kažkodėl susidomi ir paimi Elgesio teatre taisyklių lankstinuką. Ir sužinai tokių dalykų, tokių taisyklių, apie kurias, jei ne šis leidinukas, niekada nebūtum pagalvojęs. Pačioje pradžioje suglumina perspėjimas negadinti teatro inventoriaus. Į teatrą draudžiama neštis didelius daiktus (lagaminus), vestis naminius gyvūnus, atsigabenti sprogmenų, fejerverkų ir radioaktyviųjų medžiagų. Kažkodėl numanoma, kad žiūrovai norės atsinešti ginklų, nemaloniai ir aštriai kvepiančių valgių ir alkoholinių gėrimų, todėl visa tai irgi atsiduria draudžiamų daiktų sąraše. Neleidžiama ateiti į spektaklį apsirengus darbo drabužiais (čia profesoriai susimąsto, kas yra jų darbo apranga ir kad jokių kitų drabužių jie beveik neturi, nebent galėtų pasipuošti treningais arba naktiniais marškiniais). Elgesio teatre taisykles įrėmina ir užbaigia visiškai grėsmingai skambantis perspėjimas, kad teatro patalpas būtina palikti ne vėliau nei per dvidešimt minučių po spektaklio pabaigos. Tuomet pasidaro suprantama, kodėl, dar nesibaigus spektakliui, dalis žiūrovų galvotrūkčiais neria į drabužinę – bijo, kad jei nespės apsirengti, bus pagauti, nubausti, o gal net ir užrakinti.
Perskaityti socialinės tikrovės siunčiamus ženklus galima visaip. Perdėtas reglamentavimas, draudimų, perspėjimų ir pamokymų gausa dažnai signalizuoja, kad yra problema. Kad nesiseka jos spręsti. Kad dėl kokių nors dalykų nesiseka susitarti. Kad atsirastų galimybė derinti interesus, koordinuoti tikslus, lyginti strategijas, spręsti konfliktus, numatyti padarinius. Aišku, galima ir nesitarti. Nuspręsti, kad spjaudysim ir gaudysim, stiprus visada teisus, ne mano daržas – ne mano pupos, ne tavo reikalas, prisivirei košės... Ir atvirkščiai – taisyklių, nurodymų, įstatymų, normų gausa liudija, kad pasirinkimo laisvės lieka vis mažiau, nes didėja nekvestionuojamų, privalomų susitarimų sritis. Istorijoje gausu pavyzdžių, kad privalomomis galima paskelbti net pačias asmeniškiausias žmonių gyvenimo sritis ir nepalikti piliečiams laisvės, kaip gyventi, ką skaityti, kaip rengtis, netgi neleisti pasirinkti, ką valgyti ir ko nevalgyti, ką ir kada gerti.
Ir gyvenime galima susikurti tokias taisykles, kaip teatre.
Liutauras Degėsys yra filosofas, rašytojas
