Jonas nebuvo skaitęs „Gyvulių ūkio“. Nebuvo net girdėjęs apie tokią knygą. Jo laikais mokykloje apie ją nekalbėta. O kai praėjo jo laikai, reikėjo dirbti, suktis, stengtis. Nes nesisuksi – negyvensi.
Taigi reikėjo gyventi, o tokiam nišiniam inteligentėlių džiaugsmui kaip knygos gyvenimo neužteko. Kartą, kai jau įsitraukė į politiką, kažkuris naujienų portalas jo ir dar kelių kolegų paklausinėjo apie mėgstamas knygas. Kaip ir visi apklausos dalyviai, Jonas tąsyk mėgstamiausia, vertingiausia ir dažniausiai savo skaitoma knyga pavadino Bibliją, nors tai buvo taip pat nuoširdu ir tikra, kaip Kultūros komiteto pirmininko meilė kultūrai. Bet prie to atsakymo, kaip ir prie minėtos meilės, niekas nesikabinėjo.
Jurgis irgi nebuvo skaitęs „Gyvulių ūkio“. Bet buvo apie tai girdėjęs. Bent jau suprato, kad yra tokia knyga, kurią cituoti – geras tonas. Todėl kai Jonas viešai apie „Gyvulių ūkį“ leptelėjo nei šį, nei tą, Jurgis leipo juokais, kūrė juokingus paveikslėlius šia tema ir tyliai bei nuoširdžiai džiaugėsi, kad apsijuokė ne jis. Sau davė naujametį pažadą tą nelemtą knygą perskaityti – nežinai, kada kokioje diskusijoje ar protmūšy prireiks. Bet nauji metai virto senais, o per juos ir vėl neliko laiko. Reikėjo dirbti, suktis, stengtis, nes nesisuksi –... Be to, Jurgis jau buvo užčiuopęs ir įvaldęs auksinį pseudointelektualumo įrankį: svarbiau žinoti, apie ką knyga, nei būti ją skaičius. O ir intuicija jam sakė, kad dabar pravarčiau skaityti (ar būti bent pavarčius) „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ nei „Gyvulių ūkį“.
Juozas apie „Gyvulių ūkį“ buvo ne tik girdėjęs. Buvo jį ir skaitęs, turėjo savo namų bibliotekoje. Bet ne iš jos – iš atminties kartais išsitraukdavo kokią sultingesnę George’o Orwello citatą, kai dalyvaudavo dar viename alkanų kultūrininkų proteste. Nors, tiesą sakant, vis dažniau cituodavo pats save. Tarp klasikų jam nepavyko atrasti taip smarkiai nelaimingų, nusivylusių ir niurzgančių autorių, koks buvo pats. Ilgais niūriais vakarais Juozas savo šeimai žerdavo vis baisesnius apokaliptinius scenarijus apie vagiamus vaikus, visiškai ištuštėjusią Lietuvą ir jos žemę, nereikalingą net užsieniečiams. „Skaitykite knygas, vaikai, tai vienintelė galimybė žmogui išlikti žmogumi“, – tragišku balsu sakydavo savo atžalėlėms. Bet atžalėlės pirštu parodė į vieną tokią nei ministro, nei aiškaus pavadinimo neturinčią ministeriją: esą žiūrėk, tėvai, tavo knygų prisiskaitę mokytojai tapo skvoteriais ir laipioja per ministerijos langus, o naktimis ilgesingai sapnuoja sofas. Nei normalių namų, nei normalaus atlyginimo – vien tik prestižas.
Kartą per radijo žinias paskelbė, kad „Gyvulių ūkis“ atsidūrė pavojuje. Jonas pasirausė garaže, išsitraukė guminius aulinius ir išdūmė į kaimą gelbėti. Jau pirmi sutikti ūkininkai patvirtino – taip, mūsų ūkis nuolatiniame pavojuje. Tą patį sakė ir antri, ir treti, ir dešimti ūkių savininkai. Jonui užteko darbo (galbūt neužteko tik nuovokos).
Jurgis iš karto įtarė provokaciją. Pirmiausia – neaišku, apie kokį ūkį kalbama. Ar G. Orwello, ar kokio stambaus ūkininko. Antra, neaišku, kas laukia ūkio gelbėtojų. Svarbiausia – visiškai nesuprantama, nuo ko jį reikia gelbėti. Todėl Jurgis užsibarikadavo kabinete ir parengė krizės komunikacijos planą. Tiksliau, keturis jo variantus. Tais metais jo šalies laukė net ketveri rinkimai, beveik visuose juose Jurgis kandidatavo, taigi išvargtas komunikacijos planas dar pravers.
Intelektualas Juozas savo turimą „Gyvulių ūkį“ – tą neįspūdingos apimties knygelę – išvežė pas seserį į Vakarus nuo Londono. Vis saugiau. Tada sėdo rašyti naujos raudos apie Lietuvą, kurioje nėra vietos net seniems gyvuliukams.
„Gyvulių ūkio“ herojai griebdavosi už galvų: ar įmanoma išlikti, jeigu išnyko skaitytojo nuovoka?
O pats „Gyvulių ūkis“ sutemus šiureno savo puslapius ir dūsavo. Jis išties atsidūrė pavojuje. „Gyvulių ūkio“ herojai rengė naktinius posėdžius, per kuriuos griebdavosi už galvų: ar įmanoma išlikti, jeigu išnyko skaitytojo nuovoka? Ar įmanoma išlikti, kai ironija, autoironija ir humoro jausmas virto nykstančiomis, bet nesaugomomis vertybėmis? Ar įmanoma išlikti, kai akiračiai tapo siauri, interesai – lėkšti, o ilgesniems nei 2000 spaudos ženklų tekstams niekas nebeturi laiko?
„Įmanoma“ – nuo knygos nugarėlės kartą sušnabždėjo autorius. Ir priminė: knygos jau pergyveno Aleksandrijos biblioteką ir barbarų antpuolius. Naktinę mokesčių reformą ir laikus, kai aukoti knygas bibliotekoms prašė net šalies prezidentė. 3D kiną ir pokemonus. Knygos pergyvens dar ir tai. Metai po metų. Kadencija po kadencijos.
Viktorija Vitkauskaitė yra IQ kultūros redaktorė
