Uraganas Harvis nusinešė nemažai gyvybių ir padarė daug materialinės žalos, kuri, tam tikrais vertinimais, siekia 150–180 mlrd. JAV dolerių. Beveik visą savaitę Teksaso valstijos pakrantę niokojusi audra taip pat iškėlė skaudžių klausimų apie JAV ekonomikos sistemą ir politiką.

Žinoma, ironiška, kad ši nuo klimato kaitos neatsiejama nelaimė ištiko valstiją, kurioje tiek daug gyventojų neigia klimato kaitą, o ūkis itin priklausomas nuo pasaulinį atšilimą skatinančio iškastinio kuro. Be abejo, negalima konkrečių klimato reiškinių tiesiogiai sieti su teršalų pagausėjimu atmosferoje, tačiau mokslininkai jau seniai prognozuoja, kad didesnė tarša ne tik kilstels vidutinę temperatūrą, bet ir padidins orų įvairovę, ypač tokių ekstremalių reiškinių, kaip uraganas Harvis, susidarymą. Kaip prieš kelerius metus pareiškė Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, „esama duomenų, kad tam tikros kraštutinės sąlygos pasikeitė dėl antropogeninės įtakos, įskaitant didesnę šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentraciją atmosferoje“. Astrofizikas Adamas Frankas glaustai paaiškino: „Didesnė šiluma lemia didesnį oro drėgnumą, o tai reiškia, kad sulauksime gausesnių kritulių.“ Žinoma, Hjustonas ir Teksasas patys vieni nebūtų pajėgę reikšmingai apriboti oro taršos, nebent tik aktyviau skatinti svarbius klimato politikos sprendimus. Bet vietos ir valstijos valdžia tikrai galėjo geriau pasiruošti tokiems įvykiams, kurie kartkartėmis vis užgriūva jų teritoriją. Aptarinėdami reakciją į uraganą ir tam tikrų atstatymo darbų finansavimą, visi gręžiasi į valdžią – panašiai kaip po 2008 m. ekonomikos krizės. Vėlgi ironiška tai regėti valstijoje, kur valdžios ir kolektyvinių pastangų dažniausiai kratomasi. Ne mažiau ironiška padėtis susiklostė anuomet, kai ištikus finansinėms negandoms į valdžią pagalbos kreipėsi JAV bankininkystės titanai, anksčiau skelbę neoliberaliąsias evangelijas apie mažesnį valdžios kišimąsi ir reguliavimą, kurie jiems leido imtis itin pavojingos ir antisocialios veiklos. Šiųdviejų įvykių pamoka akivaizdi: rinkos nepajėgia savarankiškai pasirūpinti visuomenei būtina apsauga. Rinkoms žlungant (o tai nutinka gana dažnai) kolektyvinės pastangos neišvengiamos. Ir, kaip finansinių krizių atvejais, esama poreikio imtis kolektyvinių veiksmų, siekiant sušvelninti klimato kaitos poveikį. Pastatai ir infrastruktūra turėtų būti projektuojami taip, kad atlaikytų ekstremalius reiškinius, ir neišdygti ten, kur jiems grėstų didžiausia žala. Būtina apsaugoti aplinkos sistemas, ypač šlapynes, kurios gali atlikti svarbų vaidmenį – sugerti audrų poveikį. Reikia apsisaugoti nuo pavojų, kad dėl stichinių nelaimių išsilies pavojingos cheminės medžiagos, kaip nutiko Hjustone. Taip pat privalu parengti tinkamus reagavimo, tarp jų evakuacijos, planus.

Nesant tinkamų taisyklių, privatūs asmenys ir bendrovės neturi jokių paskatų imtis reikiamų atsargumo priemonių, nes žino, kad didžiąją dalį ekstremalių reiškinių žalos atlygins kiti.

Nepaisant Teksase ir kitose vietovėse vyraujančios politinės kultūros, visus šiuos tikslus reikia įgyvendinti veiksmingomis valdžios investicijomis ir griežtu reguliavimu. Nesant tinkamų taisyklių, privatūs asmenys ir bendrovės neturi jokių paskatų imtis reikiamų atsargumo priemonių, nes žino, kad didžiąją dalį ekstremalių reiškinių žalos atlygins kiti. Be tinkamo viešojo planavimo ir reguliavimo, įskaitant aplinkos, potvyniai bus tik dar žalingesni. Nesiėmus nelaimių planavimo ir tinkamo finansavimo bet kuriam miestui gali tekti spręsti klausimą, su kuriuo susidūrė Hjustonas: jei nebus pradėta evakuacija, žus daug žmonių, bet jei bus nurodyta evakuotis, gyventojai mirs chaose ir dėl eismo spūsčių nepajėgs pabėgti iš miesto. JAV ir visas pasaulis brangiai moka už ištikimybę ekstremaliai valdžios ribojimo ideologijai, kurią aukština šalies prezidentas Donaldas Trumpas ir jo Respublikonų partija. Pasaulis moka, nes drauge sudėjus JAV oro teršalų emisija yra didesnė nei bet kurios kitos šalies. Net šiandien JAV yra vienos didžiausių teršėjų šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis vienam asmeniui. Bet šiai valstybei tai irgi atsieina nepigiai: kitos šalys, net skurdžios besivystančios valstybės, tokios kaip Haitis ir Ekvadoras, atrodo, jau išmoko geriau valdyti stichines nelaimes (tiesa, tik patyrusios didelių nuostolių ir išgyvenusios skaudžias nelaimes). 2005 m. uraganui Katrinai nusiaubus Naująjį Orleaną, 2012 m. Sendei paralyžiavus beveik visą Niujorką, o dabar Harviui nuniokojus Teksasą, JAV gali ir turėtų siekti geresnių rezultatų. Šalis turi pakankamai išteklių ir gebėjimų išanalizuoti šiuos sudėtingus reiškinius bei jų padarinius, įvesti taisykles ir įgyvendinti investicijų programas, kurios padėtų sušvelninti neigiamus padarinius žmonių gyvybei ir turtui. Tačiau JAV negali pasigirti nuosekliu dešiniųjų požiūriu į valdžią: vykdydami tik tam tikroms interesų grupėms palankią ekstremalią politiką, jie toliau laikosi dvejopų standartų. Prieš krizes jie priešinasi reguliavimui ir valdžios investicijoms bei planavimui, o užgriuvus negandoms reikalauja milijardų JAV dolerių kompensacijų už patirtus nuostolius, kuriems dažnai patys galėjo užkirsti kelią. Galima tik tikėtis, kad JAV ir kitoms šalims nebereikės gamtos argumentų ir jos nuoširdžiai išmoks uragano Harvio pamokas. Josephas E. Stiglitzas yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Kolumbijos universiteto profesorius ir Roosevelto instituto vyriausiasis ekonomistas