Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 29 d.


KOMENTARAS
I. Šimonytę ir G. Landsbergį – į tremtį! Į Briuselį!
Evaldas Labanauskas
IQ
Evaldas Labanauskas.

Ingrida Šimonytė – NATO generalinė sekretorė, Gabrielius Landsbergis – ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Fantastika? Bet pasvajokim...

Dar užpernai prasidėjo kalbos apie naująjį NATO generalinį sekretorių ir tarp kandidatų buvo minima Dalia Grybauskaitė. Tačiau praėjusių metų pradžioje, Rusijai užpuolus Ukrainą, nuspręsta Jenso Stoltenbergo kadenciją pratęsti metams, kad tarp Aljanso sąjungininkų nekiltų nereikalingų ginčų.

Šiemet vėl atsinaujino kalbos dėl naujojo NATO generalinio sekretoriaus. Tik šį kartą D. Grybauskaitės potencialių kandidatų sąraše nėra, nes, kaip ji pati pripažino (ir kaip, tikėtina, ataskaitose rašė Lietuvoje dirbę sąjungininkų diplomatai), jos pozicija per griežta. Mat, visų pirma, NATO generalinis sekretorius yra ne bekompromisis vadovas, galutinio sprendimo priėmėjas, o tikrąja to žodžio prasme sekretorius, kuris susodina visus sąjungininkus prie stalo, pateikia informaciją vienu ar kitu klausimu ar net gali pasiūlyti kavos, kad greičiau derybose būtų suderintos visų 30-ies šalių pozicijos.

Šių metų kandidatų į NATO vadovus sąrašuose pasirodė premjerė I. Šimonytė, Lietuvos diplomatai pradėjo žvalgyti, tikrinti kitų šalių požiūrį į šią idėją, o ir galiausiai pats užsienio reikalų ministras G. Landsbergis patvirtino, kad ji yra „galima“ Lietuvos kandidatė. „Galima“, nes nėra jokios oficialios procedūros, pavyzdžiui, registracijos „NATO vyriausiojoje rinkimų komisijoje“, todėl visi kandidatai, iki bus oficialiai paskelbta apie naująjį Aljanso vadovą, yra tik „galimi“.

Lietuva – drąsi šalis, ir pamiršus asmeniškumus dirbti I. Šimonytės ir G. Landsbergio karjeros Briuselyje klausimu reikia.

I. Šimonytė atitinka kai kuriuos tariamus reikalavimus naujajam NATO generaliniam sekretoriui. Ji būtų pirmoji moteris šiame poste, ir tai atrodytų labai modernu. Ji taip pat būtų pirmoji NATO vadovė iš naujųjų Aljanso narių. Žinoma, yra ir konkurenčių, visų pirma, dažniausiai minėta Estijos premjerė Kaja Kallas, tačiau ji ką tik laimėjo parlamento rinkimus ir būtų tam tikras spjūvis į veidą rinkėjams, jei iškeistų Taliną į Briuselį. Vis dėlto, tarkime, K. Kallas yra daug žinomesnė nei I. Šimonytė, kurią nuo tarptautinio dėmesio spindulių į šešėlį bando stumti prezidentas Gitanas Nausėda. Kita vertus, tai net ir tam tikras pranašumas sekretorei, o jos užimamas ministro pirmininko postas išlaikytų NATO vadovo solidumą, nes J. Stoltenbergas – irgi buvęs premjeras. Žvelgiant Briuselyje dirbančio žurnalisto akimis, I. Šimonytė su savo aštresniais juokeliais ar teiginiais būtų šviežias oras, palyginti su šaltu, „kankinkit, budeliai, smarkiau – iškęsiu, nedejuosiu“ J. Stoltenbergu. Tačiau tai, kas gerai žurnalistams, nebūtinai gerai diplomatams ir kariškiams.

Kita aplinkybė: kad I. Šimonytės „galima kandidatūra“ skambėtų solidžiau, reikia prezidento G. Nausėdos aktyvaus palaikymo. Anksčiau akcentuodama naudą Lietuvai prezidentūra žadėjo suvienyti visas jėgas stumdama D. Grybauskaitę, o dabar tokių pareiškimų išgirsti neteko. Viena vertus, nauda Lietuvai, susilpninta konservatorių Vyriausybė, pašalintas galimas konkurentas perrinkimo kelyje, kita vertus, ilgametės konkurentės karjeros šuolis ir asmeniškumai, kurių G. Nausėda niekada nepamiršta ir suranda įdomių paaiškinimų, kaip antai „atšalimo laikotarpis“.

Ši dilema prezidentui turėtų kilti ir kitais metais svarstant Lietuvos kandidatą į naująją Europos Komisiją (žinoma, jei G. Nausėda bus perrinktas). Ne taip viešai, bet kalbama, kad tai galėtų būti G. Landsbergis. Išties šie savivaldos rinkimai parodė, kad konservatoriams antrosios kadencijos sudėtinga tikėtis ir kad pats G. Landsbergis nesiruošia vėl kandidatuoti į partijos vadovus. Likti eiliniu Seimo nariu opozicijoje?

G. Landsbergis Lietuvoje nepopuliarus, o Briuselyje – viskas atvirkščiai, bent jau žiniasklaidos dėmesio jis sulaukia gerokai daugiau nei prezidentas. Beje, ištuštėjusi Europos Parlamento (EP) salė G. Nausėdai sakant kalbą tam tikru atžvilgiu simbolizuoja ir jo populiarumą bendrai „Briuselio burbule“, nors toks elgesys garbės tikrai nepadarė „keliaujančio cirko“ veikėjams, t. y. europarlamentarams. Be to, G. Landsbergis užsitikrintų didžiausios EP frakcijos Europos liaudies partijos, kuriai priklauso konservatoriai, palaikymą.

Neabejotinai G. Landsbergio tapimas, tarkime, ES diplomatijos vadovu būtų rimtas Lietuvos laimėjimas, kaip ir I. Šimonytės tapimas NATO generaline sekretore. Vis dėlto, nustūmus į šalį vidines Lietuvos politines vendetas, sprendimai dėl to priklauso NATO ir ES narėms, o abu kandidatai, kaip ir tikriausiai dauguma Rytų Europos atstovų, „seniesiems europiečiams“ atrodo esantys „rusofobai“ ar bent jau „diplomatiniai nutrūktgalviai“.

Tačiau Lietuva – drąsi šalis, ir pamiršus asmeniškumus dirbti šių kandidatų karjeros Briuselyje klausimu būtina. Net jei jų „ištremti“ nepavyks, tai atneš tam tikrų dividendų Lietuvai.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas.

BEREKLAMOS:

2023 03 27 12:21
Spausdinti