Statybininkai pastato namus greičiau, negu architektai nubraižo brėžinius. Todėl visi nauji gyvenamieji rajonai atrodo kaip Perkūnkiemis.
Lietuva garsėja tiksliais lazeriais, prižiūrėtais piliakalniais, cepelinais ir kugeliu, gražiomis neeurovizinėmis dainomis, tituluotais sportininkais, nuostabiomis moterimis, prastais universitetais ir aukštos kvalifikacijos darbo jėga, kurios, nepaisant klaikios demografinės statistikos, visų nuostabai, pasirodo, vis dar pakanka, kai kokie vokiečiai sugalvoja prie Kauno atidaryti porą gamyklų.
Nuo 1918-ųjų, nepaisant pusšimčio metų bjaurios ir žiaurios sovietų okupacijos, mūsų šalis pažengė toli į priekį. Galima keikti Lietuvą išsijuosus, tačiau su statistika nepasiginčysi: lietuviai, nors kainos ir vokiškos, maisto suvartoja gerokai daugiau, negu reikalauja klimatas ir organizmas, todėl pelnytai pirmauja Europoje pagal antsvorį turinčių piliečių nuošimtį. Kad ir kiek kainuotų benzinas, dyzelinas, žmonės išgali ir atkakliai galės toliau sau leisti nesinaudoti viešuoju transportu. Statistinis lietuvis niekada nepraleis progos pasiskųsti, kaip viskas brangu ir neįmanoma, tačiau, jei ramiai prisėstume ir tą statistinį lietuvį ramiai pakamantinėtume, jei įlįstume jam į dūšią, galiausiai paaiškėtų, kad jis gali sau leisti beveik viską. Na, atmetęs tikrai niekam nereikalingus prabangos atributus – beveik viską.
Ir vis dėlto, pasukę galvą, aptiktume, kad esama sričių, kurios per šimtmetį neevoliucionavo arba sugebėjo nusiristi iki carinės okupacijos laikotarpio žemumų.
Pavyzdžiui, futbolas. Prieš šimtą metų mūsų nacionalinė rinktinė sugebėdavo 0:5 pralaimėti estams, 0:9 – šveicarams. Kol kas dar trūksta keleto ryžtingų yrių, kad pasiektume istorinį dugną, tačiau to link atkakliai judama. Kol estai ir visi kiti keistuoliai vieni po kitų žaidžia kontrolines rungtynes, mūsiškiai išdidžiai ilsisi. Tuoj sukaks metai be kontrolinių. Tiesa, federacija buvo sutarusi rudenį žaisti su Irano rinktine, bet kai persai sužinojo, kad neturime nacionalinio stadiono – neatvyko. Šiaip naujų stadionų, tinkamų žaisti futbolą, yra apsčiai – ir Gargžduose, ir Telšiuose, ir Marijampolėje, ir Alytuje, ir Utenoje. Net Kaune rastume, kur žaisti. Pilna tų stadionų visur, išskyrus Vilnių. Jis, žinia, nėra visa Lietuva. Kai Gediminas sapnavo geležinį vilką, jo staugsme apie stadionus ir futbolą nieko nebuvo užsiminta, todėl teisingai daro merai ir verslininkai, kad naikina kamuolių spardymo vietas. Tegu, jei kas nori, spardo kamuolius, važinėjasi dviračiais kaime. O Vilnius – šventa vieta dirbti, pirkti ir tukti. Ir Šeškinės stadiono vizijos sumanytojams sušukime triskart „valio“ – gerai, gyvatės, padarė, kad į stadiono statymo konkurso sąlygas įtraukė darželių, bibliotekų, muziejų, riedlentininkų tvarstymo punktų, parašiutininkų bokštelių ir naminių gyvūnėlių krematoriumo įrengimą. Tegu paspringsta konkurso nugalėtojai.
Architektūra. Lietuviai vėlai pradėjo mokytis mūryti. Pakakdavo medinių pilių ir pirkių. Kai priešai tokias nuteriodavo – nebūdavo labai gaila. Po to lietuviai pramoko statyti pilis ir dvarus iš plytų bei akmenų, tačiau cariniai okupantai beveik viską sugriovė. Paliko tik bažnyčias. O ką jie mums pastatė – nei šis, nei tas. Gražiai tai daryti išmokome tarpukariu, bet tik laikinojoje sostinėje. Todėl Kaunas yra bene vienintelis mūsų miestas, turintis architektūrinę vertę. Sovietmečiu nieko gražaus pastatyta nebuvo. Iš tos epochos liko tik galvos skausmas ir girtų ginčai.
Šiais laikais niekaip neišeina pastatyti ką nors gražaus. Dėl to, kad laikas bėga labai greitai. Statybininkai pastato namus greičiau, negu architektai nubraižo brėžinius. Todėl visi nauji gyvenamieji rajonai atrodo kaip Perkūnkiemis. Perkūnkaimiška architektūra išdidžiai driekiasi nuo Neries krantinių iki pačių Širvintų. Kad tokio architektūrinio blūdo stilistikos namas atrodytų visai pakenčiamai, reikia, kad atitiktų vieną sąlygą: namas turi būti didelis. Ne mažesnis nei 30 aukštų. Mūsų statybininkai mokėtų tokius statyti, bet pikti ir paiki biurokratai neleidžia.
Krikščionybė. Nors kiekviena proga giriamasi, kad jau 600 metų esame krikštyti, bet vadinamąją Marijos žemę šiandien aktyviausiai superka ir visaip kitaip teisėtai bei dorai paveldi
Karbauskiai. Laikraščių apžvalgininkai juos kaltina visokiausia nekrikščioniška veikla. Tačiau liaudis – rinkėjai, piliečiai, tikintieji – neplūsta į protesto mitingus nei prie Seimo, nei prie Naisių. Kaip tą tylą ir abejingumą reikia suprasti? 80 nuošimčių statistinių krikščionių tenkina Marijos žemėje nekrikščionišką tvarką mėginanti įvesti saujelė pokštininkų? Bars popiežius atvažiavęs.
Išklausęs mūsų bėdas ir nuodėmes išrišimo tikrai neduos. Nebent bus nepaaiškinamai geros nuotaikos.
P. S. Deklaruoju, kad visus šiuos pastebėjimus parašiau blaivus. Žurnalų, kuriuose būtų pavaizduoti vyno buteliai, nevarčiau. Taip pat matau reikalą priminti, kad esu privatus, o ne
