Vytis SnarskisBet kuris psichiatras patvirtintų, kad kiekvienas žmogus yra vaikščiojanti krizė. Uždirba per mažai – suvargęs dėl tikrų ar įsivaizduojamų nepriteklių. Uždirba daug – apninka klaikus nerimas, kaip čia neiškritus iš komforto zonos, kaip čia dar aukščiau pasilypėjus socialiniais laiptais. Laimingi žmonės yra įtartini, nes jie arba apsimetinėja, arba slapta geria draudžiamas arbatas.
Lietuviai visais laikais buvo rūškanosios rasės atstovai. XXI a. atsirado nemenkas sluoksnis nerūpestingų pasaulio mačiusių bendrapiliečių ir hipsterių, kurie įtartinai daug šypsosi, bet kol turim nacionalinę virtuvę su spirgais ir spragilais, padėtis kontroliuojama. Nėra tokios plačios šypsenos, kurios neretušuotų taukuotas cepelinas.
Niekas nežino, kiek šimtų mėnesių sienos bus uždarytos. O tai jau bėda – nes vokiečiai, ispanai, olandai ir visi kiti į juos panašūs nebemoka skinti vaisių nei daržovių. Be su paukščiais sezoniškai imigruojančios darbo jėgos visi derliai gali pražūti. Prekybos centrų lentynose gali nebelikti nei žieminių pomidorų, nei ypač tyro pirmo spaudimo aliejaus. Brokoliai su kalafiorais įsivels į kainų karą. Kas bus, jei kava, šokoladas ir bananai pramuš kainų lubas. Citrusiniai irgi.
Ką prie gero gyvenimo pripratęs lietuvis pavadintų juodžiausia krize, dugnų dugnu? Jei gyvenimo lygis smuktų tiek, kad tektų tam tikrą laiką tenkintis tuo, ką išgali įpirkti artimiausi kaimynai. Iš Vilniaus pusės žiūrint – Ašmenos, Astravo, Lydos rajonų baltarusiai. Popierinis batonas, tepus riebalų mišinys (su hidrintais palmių riebalais), cukierkos (sudėties geriau neskaityti), miltai, kūno spalvos dešros kvapo želė (tarsi ir) valgomame apvalkale. Ir visa tai, kas nuo seno savaime auga daržuose: morkos, kopūstai, svogūnai, burokėliai ir bulvės. Skirtumas tas, kad lietuviai norėdami sau ar nežinia dar kam įrodyti esą labai nagingi iš bulvių tarkių daro ne dranikus, o cepelinus. Jų įdarui dažniausiai naudoja mėsą, bet jei kiaulė nepapjauta, tuomet kemša bet ką, kas po ranka papuola: varškę, morkas, grybus, krekenas ir visokias kitokias įdomybes, kurių nevalgo vaikai, dėl to šeimose kyla barnių, po kurių visi vaikšto tradiciškai rūškanais veidais ir su niekuo nesišneka.
