Tikriausiai buvo spalio pabaiga. Vienas paskutinių spektaklių, kuriuos iki antrojo karantino spėjau pamatyti gyvai.
Džiaugiausi, laukiau jo, deja, jau įsitaisiusi teatro salės kėdėje iki pabaigos neištvėriau (nors iki tol per patį spektaklio veiksmą, nesulaukusi net pertraukos, esu išėjusi vienintelį kartą). Labai jaunatviškas, ambicingas eksperimentas, mano supratimu, nelabai vykusiai susipynė su nepatyrimu, nepakankamu įdirbiu, vietomis – atsainiu, atmestinu požiūriu. Drįstu teigti, kad taip pasirodė ne tik man, nes jau iki pakylant salę patyliukais buvo spėję palikti maždaug dešimt žmonių.
O ji neišėjo. Ir tamsioje stotelėje ilgokai lūkuriuodama troleibuso mąsčiau ne apie patį matytą kūrinį, o apie ją. Visuomet rasdavusią energijos, jėgų, smalsumo ir noro pamatyti, apeiti, sekti, ką kuria seniai pripažinti menininkai ir jauni, pirmuosius žingsnius žengiantys veidai. Stebėdavau ją iš šalies vis naujuose spektakliuose, operos ar baleto premjerose ir tyliai tuo žavėdavausi. Visuomet apsupta žmonių – bendraamžių ir visai jaunų, kuriuos lyg koks saugus kokonas gaubė jos didžiulė šiluma. Žvelgiant iš šono apimdavo keistai raminantis jausmas, kad senatvė gali būti ir tokia – kupina prasmingų pokalbių, įdomių susitikimų, kai kiekviena diena yra turininga, kai kasdien yra noro ir motyvacijos keltis, autis batus, rakinti buto duris ir žengti į jos taip mylėtą Vilnių. Kai esi gaubiamas mylinčių, gerbiančių, tuo pačiu ritmu kvėpuojančių bendraminčių ir matai, kad tie gražiausi gyvenime sukaupti dalykai, išspinduliuojami į kitus žmones, grįžta su tokia pat šiluma.
Man tik vieną kartą teko susitikti su Irena Veisaite pokalbio, ir šis tekstas kyla tikrai ne iš noro pasišildyti jos spinduliuose, prisišlieti prie ypatingo žmogaus atminimo parodant, kad „ir aš ten buvau“. Seno palto kišenėje dar turiu jos atsisveikinant duotą akmenuką – taip Irena Veisaitė dažnai išlydėdavo iš savo namų ją aplankiusius žmones. Namų, kuriuose be paliovos skambėdavo telefonas, nes jų gyventoja buvo labai reikalinga.
Vis dėlto tas pokalbis, pora epizodiškesnių susitikimų, jos vieša laikysena, skaityti interviu ir ypač puiki Aurimo Švedo pokalbių su Irena Veisaite knyga „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ netekties ir šių keistų, katastrofiškų metų akivaizdoje (koks skaudus ir liūdnas derinys) vis grįžta su nuostaba: kaip tiek išgyvenęs, perėjęs, taip gyvenimo purtytas žmogus galėjo išlikti toks skaidrus. Toks tolerantiškas pačia gražiausia tolerancijos prasme, kylančia iš visa apimančios meilės ir empatijos. Gebantis jungti, vienyti, apglėbti, matyti kitą ir būti dėl kito. Nepasiduoti neapykantai ir pykčiui, nors priežasčių tam galėjo rasti daugybę. Ir kaip bent mažytę dalį tokios laikysenos šiandien perimti mums. Tiems, kurių trumparegiškas, egoistiškas, neempatiškas elgesys vien 2020-aisiais jau pavogė iš mūsų Kalėdas, tolino artimuosius, žlugdė verslus, keitė planus, blogino savijautą, o visų blogiausia – kainavo šimtus gyvybių.
Žvelgiant iš šono apimdavo keistai raminantis jausmas, kad senatvė gali būti ir tokia – kupina prasmingų pokalbių, įdomių susitikimų, kai kiekviena diena yra turininga, kai kasdien yra noro ir motyvacijos keltis, autis batus, rakinti buto duris ir žengti į jos taip mylėtą Vilnių.
Nerašau klaustukų – gal taip lengviau tie klausimai virs Naujųjų metų pažadais, kuriuos taip mėgstame sau dalyti. Gal tai visai paprasta – tiesiog reikia kasdien siekti, kad gyvenimas iš tiesų būtų skaidrus. Neskaidrios vazos greitai apmusija, apsitraukia pelėsiu, o skaidrias blizginame, švariname, šveičiame iki spindesio. Skaidriame inde nesinori matyti pykčio, neapykantos, buko egoizmo, menkystės ir panašių augalų sėklų. Gal skaidrus gyvenimas lengviau pritraukia tokius pat skaidrius gyvenimus, ir tegu bent mažyčiu perimetru, bet vis tiek šviesos ir skaidrumo daugėja. O kai tas gyvenimas baigiasi, jis palieka dar labai ilgą, šviesų ir skaidrų pėdsaką tiems, kurie tuo gyvenimu seks. Ir jeigu mums atrodo, kad tokių žmonių nėra ir negali būti, gal priimkime tai kaip ženklą, kad cinizmas, pyktis ir nusivylimas iki mūsų yra jau pavojingai priartėjęs.
Antrasis karantinas bus ilgas, niūrus ir turbūt daug kam dar sunkesnis nei pirmasis. Šventės – kitokios, tradicijos – taip pat. Kiekvieną parą vėl turėsime minučių ar valandų, kurias galėsime skirti virtualioms peštynėms, paranojiškoms mintims, alternatyvių „faktų“ skelbėjų kanalams, anoniminiams komentarams portaluose, rietenoms feisbuke, tobulo gyvenimo įvaizdžiui instagrame ar tiesiog gulėti ir žiūrėti į lubas. O jei pabandytume bent dalį jų skirti skaidresniam gyvenimui? Jei nežinome, nuo ko pradėti – atsiverskime minėtą pokalbių knygą.
Net jos pavadinimu virtusioje Irenos Veisaitės citatoje kokia graži ir švelni ta forma – „turėtų“. Nepratęskime jos jokiais „bet“, „tačiau“ ar „nepaisant to“. Gyvenimas turėtų būti skaidrus. Ir taškas.
Viktorija Vitkauskaitė yra IQ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, „IQ Life“ redaktorė
