Meniu
Prenumerata

sekmadienis, balandžio 14 d.


KOMENTARAS
Infliacija įveikta, bet ar ilgam?
Greta Ilekytė
Greta Ilekytė.

Iki 2022-ųjų vidurio kone ištisą dešimtmetį gyvename nulinių ar net neigiamų palūkanų aplinkoje. Jas centriniai bankai grindė poreikiu skatinti ekonomiką ar išvengti defliacijos. Situacija prieš kelis metus dramatiškai pasikeitė – daugelyje pasaulio šalių kainos kilo sparčiausiu tempu nuo naftos krizės laikų 1970-aisiais. Prie to prisidėjo ne tik per pandemiją sukauptos ir po to aktyviai leistos gyventojų santaupos bei sutrūkinėjusios tiekimo grandinės, bet ir karas Ukrainoje, dėl kurio Europa pergyveno energijos krizę.

Ar apie aukštą infliacijos rodiklį vėl galėsime pamiršti bent keliems dešimtmečiams? Ateityje galima įžvelgti įvairių naujų rizikų, kurios apsunkins centrinių bankų pastangas išlaikyti infliaciją 2 proc. lygyje. Tarp šių rizikų – šiuo metu vykstantys konfliktai, protekcionistinė valstybių politika ir tikėtini muitų „karai“, klimato kaita ir jos padariniai ekonomikai, geopolitiniai pokyčiai, kurių nematėme nuo Šaltojo karo pabaigos, ir kaip atsakas į juos pradėjusios augti investicijos į gynybą.

Šios rizikos reiškia bent du dalykus: tiksliai prognozuoti ir numatyti infliaciją ateityje taps sudėtingiau, todėl centrinių bankų užduotis ją suvaldyti tampa sunkesnė, taip pat ir tai, kad kainų augimas gali tapti spartesniu nei buvome įpratę matyti per pastaruosius kelis dešimtmečius.

Karinių konfliktų įtaka

Karas Izraelyje ir augančios įtampos Artimuosiuose Rytuose jau dabar kelia nerimą, kad infliacijos stabilizacija gali trukti neilgai. Raudonojoje jūroje laivybą jau sutrikdė hučių išpuoliai – vasario pradžioje per Sueco kanalą praplaukė vos 50 žaliavas ir kitas prekes gabenančių tanklaivių, kai anksčiau šis skaičius būdavo daugiau nei du kartus didesnis.

Šiuo metu laivai renkasi bent dvejomis savaitėmis ilgesnį maršrutą apiplaukiant visą Afrikos žemyną. Nors šis pokytis tokios didelės įtakos prekių gabenimo laivais kainai kaip per pandemiją nepadarė, tolesnis konflikto eskalavimas šiuo atžvilgiu dar gali pateikti nemalonių siurprizų.

Pavyzdžiui, jei į konfliktą tiesiogiai įsitrauktų ir Iranas, tai greičiausiai paveiktų Ormūzo sąsiaurį, kuris yra gyvybiškai svarbi laivybos arterija. Šis sąsiauris yra vienintelis jūros kelias iš nafta turtingų Persijos įlankos šalių, kuriuo transportuojama penktadalis pasaulio naftos.

Protekcionistinė valstybių politika

Tiek dėl COVID-19 pandemijos metu sutrikusių prekių tiekimo grandinių, tiek dėl geopolitinių rizikų JAV bei ES valstybės ėmėsi protekcionistinės politikos. Negana to, šia politika dažnai siekiama ir lyderystės technologijų srityje. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Joe Bidenas ne tik nepanaikino savo pirmtako Donaldo Trumpo įvestų muitų tam tikrų prekių importui iš Kinijos, bet ir pristatė Infliacijos mažinimo aktą, kuriuo numatytos milžiniškos subsidijos technologijų, pramonės įmonėms. Tačiau subsidijomis galės pasinaudoti tik tos įmonės, kurios gamybą vykdo Šiaurės Amerikoje.

ES eina panašiu keliu – numatytos milžiniškos investicijos į atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir reikalingų žaliavų tiekimo užtikrinimą. Praėjusiais metais ES paskelbė tyrimą dėl Kinijos valdžios subsidijų elektromobilių pramonei. JAV muitas kiniškiems automobiliams siekia 27,5 proc., o dabartinis ES tarifas – 10 proc. Jei ES nuspręstų, kad Kinija nesąžiningai subsidijuoja savo automobilių eksportą, muitai gali smarkiai išaugti. Kinijai tapus didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje ir palikus Vokietiją užnugaryje (Kinijos automobilių eksportas per trejus metus išaugo beveik 5 kartus), sprendimai dėl didesnių muitų ateityje yra tikėtini.

Protekcionistinę valstybių politiką kursto baimė, kad Kinijos konkurencija kenkia ne tik jų pramonei, bet ir socialiniam bei politiniam stabilumui. Vis dėlto protekcionistinė politika reiškia ir didesnes kainas, bent jau artimiausioje ateityje.

Klimato kaita ir žaliosios investicijos

Bandydamos pasiekti išsikeltus tikslus kovoje su klimato kaita, šalys vis daugiau investuoja ir į atsinaujinančią energetiką, ir į infrastruktūrą, kuria siekiama apsisaugoti nuo vis dažnesnių ir mažiau nuspėjamų gamtos reiškinių.

Kaip šalutinį žaliosios transformacijos poveikį Europos centrinis bankas įvardija „žaliąją infliaciją“, su kuria gali susidurti šalys, itin priklausomos nuo iškastinio kuro arba vis dar delsiančios pereiti prie žaliųjų alternatyvų. Tarptautinio valiutos fondo tyrimas parodė, kad siekiant ketvirtadaliu sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje, palyginus su dabartiniu lygiu, trumpuoju laikotarpiu tai gali lemti 0,1–0,4 proc. punkto aukštesnę metinę infliaciją pasaulyje.

Žalioji infliacija dažniausiai apibūdinama kaip infliacinis paklausos šokas, kuris kyla dėl perėjimo prie žaliųjų alternatyvų. Išskiriamos ir dar kelios panašios infliacijos rūšys: „iškastinio kuro infliacija“, kai spaudimas kainoms atsiranda dėl priklausomybės nuo iškastinio kuro naudojimo bei „klimato infliacija“, kai kainos kyla dėl vis dažnesnių ir daugiau žalos pridarančių ekstremalių gamtos reiškinių. Geras šios infliacijos pavyzdys šiuo metu yra itin pakilusi kavos kaina – ilgai užsitęsusi sausra Brazilijoje lemia mažesnį kavos derlių.

Investicijų į gynybą bumas

Galiausiai, prie aukštesnės infliacijos ateityje gali prisidėti ir augančios investicijos į krašto apsaugą. Prasidėjus karui Ukrainoje daugelis Europos valstybių turėjo pakeisti požiūrį į gynybos svarbą. Per artimiausius kelerius metus vis daugiau NATO blokui priklausančių šalių sieks atitikti minimalų 2 proc. nuo BVP išlaidų gynybai lygį arba jį viršyti.

Pavyzdžiui, Lietuva šiuo metu gynybai skiria apie 2,5 proc. nuo BVP. Atsižvelgus į kariuomenės formuojamus poreikius, ateityje ši dalis turėtų gerokai viršyti 3 proc. nuo BVP. Panašiu keliu suka ir artimiausios Lietuvos kaimynės.

Augančios investicijos į šį sektorių reiškia ir daugiau užsakymų pramonei, statybų ir technologijų sektoriams. Bet tai gali prisidėti prie pabrangusių žaliavų ir paslaugų kainos, jei paklausa smarkiai viršytų pasiūlą trumpuoju laikotarpiu.

Pastarųjų kelių metų kainų svyravimai buvo sunkiai prognozuojami, tačiau struktūriniai pokyčiai ir augančios geopolitinės rizikos, tikėtina, ir ateityje lems didesnius kainų svyravimus nei buvome įpratę anksčiau. Tuo metu išlaikyti infliaciją tiksliniame 2 proc. lygyje centriniams bankams taps vis didesniu iššūkiu.

Greta Ilekytė yra „Swedbank“ ekonomistė

2024 02 22 10:33
Spausdinti