Lietuvoje išaušo dar neregėtas rinkimų pavasaris, kuris savivaldybių tarybų narių ir merų rinkimais prasidėjo pirmąjį kovo sekmadienį, o baigsis gegužės paskutinį, kai piliečiai rinks atstovus į Europos Parlamentą ir, beveik jokių abejonių, šalies prezidentą antrajame raunde.
Pretendentų į netrukus ištuštėsiančius politinius postus netrūksta. Konkurenciją padidino jau anksčiau priimti sprendimai savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose leisti varžytis ne tik politinėms partijoms, bet ir nepartiniams junginiams. Įteisinus tiesioginius mero rinkimus erdvės atsivėrė ir vienišiems avantiūristams. Vidutinis konkursas šiemet buvo septyni kandidatai į vieną mero kėdę, o dėl vieno mandato savivaldybių tarybose varžėsi vidutiniškai devyni asmenys.
Baigiantis Dalios Grybauskaitės epochai ilga pretendentų eilė išsirikiavo ir prie svarbiausio politinio prizo. Europos Parlamentas taip pat ne mažiau geidžiamas – solidžią Briuselio algą sapnuoja ne tik išsikvėpę politikos dinozaurai, tarp kurių ir dalis dabartinių europarlamentarų, prikaupusių skrydžių bendrovių auksinių mylių, bet taip ir neišmokusių angliškai.
Labiau nei rinkimų dalyvių skaičius domina turinys. Nors ir statistika yra apgaulinga, nes kandidatai veržiasi į postus, ypač savivaldos, kurių net laimėję neketina užimti. Ir nepamirškime Seimo nario Naglio Puteikio, nusitaikiusio ir į sostinės, ir į visos šalies vadovus. Dėl hiperaktyvaus parlamentaro ramiau tik tiek, kad konkursai „Mis Lietuva“ neberengiami.
Demokratiniame pasaulyje pastaruoju metu iškyla nauji lyderiai, netelpantys nei į tradicinių kairės ir dešinės, nei į radikalų bei populistų partijų rėmus. Jų programose – jaunosios rinkėjų kartos pabrėžiamos klimato kaitos, mažumų teisių, pajamų nelygybės, socialinio nejautrumo problemos. Vieni jas pagardina kairuoliškais, kiti labiau centristiniais ekonomikos politikos prieskoniais, tačiau akivaizdu, kad šias idėjas palaikančių rinkėjų daugėja ne tik senosiose demokratijose. Štai šiame IQ numeryje rašome apie Roberto Biedrońo, dar neseniai nedideliam Slupsko miestui vadovavusio jauno politiko iškilimą konservatyvioje Lenkijoje – homoseksualus vyras kelia idėjas, kurios svetimos arba kurių prisibijo politiniai konkurentai, tačiau jos suprantamos vis didesnei auditorijai.
Baimė neįtikti rinkėjams Lietuvoje yra kone pandemija, todėl net nauji ir jauni politikai renkasi atsargią taktiką – kritikuoti oponentus, bet vengti kalbėti apie realias problemas ir siūlyti skausmingus, bet būtinus sprendimus. Tai ypač akivaizdu beviltiškoje padėtyje atsiduriančiuose regionuose, kuriuose vietos ir nacionalinio lygmens politikai vėl skuba pasinaudoti žmonių nerimu ir pykčiu. Dėl to niekas iš esmės nepasikeis ir po šių rinkimų.
Per pirmąjį merų rinkimų turą daugiau nei dešimtmetį valdantys vietos politikos vilkai pademonstravo puikią formą. Daugelį jų būtų galima nesunkiai sutriuškinti jei ne prie balsadėžių, tai bent debatuose prieš rinkimus ir į nokautą pasiųsti neatremiamais argumentų smūgiais. Emigracijos rodikliai, darbo rinkos pakraštyje liekančių darbingo amžiaus žmonių skaičius, atlyginimų ir investicijų statistika užgožtų kosmetinius miestų ir miestelių remontus už ES pinigus.
Prasidedančiame rinkimų į Europos Parlamentą vajuje komiškiausiai atrodo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ramūno Karbauskio gvardija griebėsi senųjų partijų nuvalkioto triuko į rinkimų sąrašą įtraukti pramogų ar sporto pasaulio žvaigždžių ir lyg triušį iš kepurės ištraukė krepšininką Šarūną Marčiulionį. Nepaneigsi jo nuopelnų Lietuvos krepšiniui, tačiau net ir plačiausios fantazijos nepakaktų sugalvoti, kodėl jį reikėtų išsiųsti į Europos Parlamentą. Kad europarlamentarai iš Estijos ir kitą kadenciją turėtų pašaipų objektą?
Prezidento rinkimų fronte, net ir kalbant apie tris stipriausius kandidatus, kol kas vyrauja ne idėjų kova, bet monologai.
Saulius Skvernelis neria į šizofrenišką būseną. Įpusėjus tretiems metams premjero poste jis dar bando joti ant prieš pusantros kadencijos valdžioje buvusių konservatorių tikrų ir tariamų nuodėmių. Bet jau laikas parodyti ir savo pasiekimus. Gyvenimas kai kam Lietuvoje iš tiesų gerėja, tačiau jie nenori tikėti, kad tai S. Skvernelio nuopelnas. O tiems, kurie galėtų tuo patikėti, gyvenimas pernelyg negerėja.
Gitanas Nausėda pasirinko taktiką įtikti visiems, bet su niekuo nekovoti – keistas būdas dalyvauti politikoje nebūnant politiku. Ingrida Šimonytė sugeba išlikti natūrali ir kandi bent jau feisbuke ir kažkiek primena tviteryje kelią į Baltuosius rūmus pasiklojusį Donaldą Trumpą. Kaip ir pastarojo atveju, akivaizdu, prieš ką yra I. Šimonytė. Būtų gerai pamatyti ir už ką ji.
Ovidijus Lukošius yra portalo Alfa.lt ir IQ vyriausiasis redaktorius
