Asmeninis archyvasDiplomatas ir buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ištarė legendine tapusią frazę: „Kam man skambinti, jei noriu pasikalbėti su Europa?“ Šis ironiškas posakis iliustravo tuometę Senojo žemyno padėtį – ES tik formavosi, neturėjo aiškių valdymo struktūrų ir netgi geležinės uždangos perkirsto žemyno vakarinė demokratinė dalis nebuvo vieninga.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Kaip ir daugelis taiklių frazių, ši buvo pritaikyta dar ne kartą. Ir tebėra aktuali šiomis dienomis, ne tik kalbant apie Europą. Ji puikiausiai tinka ir pastarųjų savaičių Lietuvos politinei situacijai apibūdinti, kai baisiose kančiose gimdytas naujasis ministrų kabinetas atskleidė, kokioje beviltiškoje situacijoje atsidūrė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).
Taigi, perfrazuojant H. Kissengerį, kam skambinti norint pakalbėti su Lietuvos socialdemokratais?
Telefono adresinėje susiraskime bent tris numerius: premjerės Ingos Ruginienės, LSDP laikinojo pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus ir prezidento Gitano Nausėdos. Kuo čia dėtas jis? Atsakymas šiek tiek vėliau.
Pradėkime nuo I. Ruginienės. Tai, kad būdama premjere ji nėra koalicijai vadovaujančios partijos pirmininkė, nėra nauja tendencija Lietuvos politikoje. Premjerė Ingrida Šimonytė ir užsienio reikalų ministras Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis šoko subordinacijos tango. Ambicingam, bet partijai nepriklausiusiam Sauliui Skverneliui nuo galinės sėdynės dirigavo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei kuklaus Kultūros komiteto Seime pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Tik Gintautas Paluckas buvo trumpam sulaužęs šią keistoką tradiciją, kai Vilija Blinkevičiūtė pastūmė jam premjero, o vėliau užleido ir partijos pirmininko kėdę.
I. Ruginienės užmojus būti žmogaus teisių gynėja vienu mostu nušlavė homofobiškų politinių jėgų atplaišos, vos ne vos patekusios į Seimą, bet tapusios valdančiosios koalicijos dalimi.
Visgi I. Ruginienė savo politiniu svoriu nė iš tolo negali prilygti nei I. Šimonytei, nei S. Skverneliui, kurie, nors nebuvo faktiniai politinių jėgų vadovai, bet buvo neformalūs lyderiai, turėjo realią įtaką ir svariai prisidėjo prie pergalių tuomečiuose Seimo rinkimuose. I. Ruginienė pernykščiuose Seimo rinkimuose vienmandatėje sostinės Naujininkų-Rasų apygardoje liko tik šešta (8 proc. balsų), o socialdemokratų sąraše rinkėjų nusmukdyta į penktą vietą iš trečios. Į partiją įstojo tik po rinkimų. Nors socialinės apsaugos ir darbo ministrės poste ji pademonstravo gana kietą būdą, formuojant Vyriausybę iš tolo švietė ir jos nekompetencija, ir elementarios klaidos. Galiausiai ji tapo kone nebyliu M. Sinkevičiaus šešėliu.
Progresyvios kairiosios vaidmenį mėginusi prisiimti I. Ruginienė tuoj pat išleido orą. Jos deklaruotus užmojus būti žmogaus teisių gynėja vienu mostu nušlavė populistinių ir homofobiškų politinių jėgų atplaišos, vos ne vos patekusios į Seimą, bet naujojoje koalicijoje pakeitusios liberalią Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“. Kad I. Ruginienė suprastų savo vietą, G. Nausėda viešai pažėrė komplimentų tuomet dar pretendentei į teisingumo ministres Ritai Tamašunienei. Bet visa tai daugiau pasako apie išgaravusius socialdemokratus nei apie pačią I. Ruginienę.
Skambutis socialdemokratams į M. Sinkevičiaus išmanųjį telefoną (jei juo tuo metu nesinaudotų žmona) atrodytų racionalesnis veiksmas, bet ir čia yra niuansų. Jei M. Sinkevičius ims dominuoti, tai tik patvirtins neišsklaidytas abejones, kad I. Ruginienė yra jo valdoma marionetė.
Pats M. Sinkevičius yra simbolis daugelį partijų užpuolusio, bet ypač socialdemokratus pakirtusio „čekučių“ užkrato. Dėl jo M. Sinkevičius jau turėjo laikinai palikti Jonavos mero kėdę ir atsisakyti ambicijų užimti premjero postą. Užkratas iš susisiekimo ministro kėdės išvertė Eugenijų Sabutį, kuris buvo minimas kaip vienas realiausių pretendentų pakeisti susikompromitavusį Gintautą Palucką. Yra ne vienas įtakingas socialdemokratų meras, kuris net bijo pažiūrėti į Vilniaus pusę. Tokia šlubų ančių partija.
*****susije*****
Tad gal reiktų skambinti G. Nausėdai, kuris užvaldė socialdemokratų partiją lyg MAGA judėjimas Amerikos respublikonus? Socialdemokratai tik žiopčiojo išpūtę akis, kai prezidentas patraukinėjo neįtikusius ministrus ir išsirinko lojaliuosius, o galiausiai iš socialdemokratų atėmė ir Kultūros, ir Energetikos ministerijas, kad pastarojoje pasiliktų Žygimantą Vaičiūną. Šis ne vienos politinės jėgos legionierius lyg ir pažadėjo įstoti į LSDP ir taip dar labiau įtvirtinti betoninį naujojo ministrų kabineto įvaizdį, kad tai tik pilkų oportunistų ir partinių perbėgėlių klubas.
Prezidentą G. Nausėdą be ironijos galime vadinti jo dvasiniu lyderiu ir kūrėju. Kol kas šis kūrinys gero įspūdžio nedaro. Švelniai tariant. Mažai ir prielaidų, ir vilčių, kad kas nors pasikeistų pastaraisiais mėnesiais. Taip ir gyvensime iki naujų rinkimų arba iki dar vienos Vyriausybės krizės.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
