Europos KomisijaŠiandienos geopolitiniai neramumai rodo, kad Europos Sąjunga turi nedelsdama rasti savo kelią pasaulyje, kur daugėja agresyvios galios politikos šalininkų.
Gyvenant geostrateginės konkurencijos sąlygomis, kai kurie lyderiai be skrupulų naudoja jėgą, o ekonominės ir kitos priemonės tampa ginklais. Europiečiai turi pakeisti įsivaizdavimą, nes supantis pasaulis iš tiesų yra kitoks, nei tikėjomės. Kad nepralaimėtume JAV ir Kinijos konkurencinėje kovoje, turime persimokyti kalbėti galios kalba ir tapti aukščiausio lygio geostrateginiu veikėju.
Iš pradžių šis iššūkis gali atrodyti sunkus. Juk ES buvo sukurta siekiant panaikinti galios politiką. Atskyrusi kietąją galią nuo ekonomikos, taisyklių kūrimo ir švelniosios galios, ji įtvirtino taiką ir teisinę valstybę. Manėme, kad daugiašališkumas, atvirumas ir abipusiškumas yra geriausias modelis ne tik mūsų žemynui, bet ir visam pasauliui.
Paaiškėjo, kad taip nėra. Deja, karti tiesa ta, kad daugelis veikėjų yra pasirengę panaudoti jėgą, kad gautų tai, ko nori. Kasdien matome, kaip ekonominės priemonės, duomenų srautai, technologijos ir prekybos politika naudojami strateginiais tikslais.
Kaip Europa elgiasi naujajame pasaulyje? Daug kas sako, kad ES užsienio politika niekada nebus sėkminga, nes Europa per silpna ir pernelyg susiskaldžiusi. Žinoma, jei valstybės narės nesutaria dėl esminių veiksmų krypčių, mūsų kolektyvinis patikimumas nukenčia. Kai kuriais klausimais mes susitariame tik išreikšti susirūpinimą, tačiau nesusitariame, kokių veiksmų imsimės. Taikant vienbalsiškumo taisykles sunku pasiekti sutarimą prieštaringais klausimais, todėl visada kyla veiksmų paralyžiaus pavojus. Valstybės narės turi suvokti, kad vetuodamos tam tikrą sprendimą jos silpnina ne tik Sąjungą, bet ir pačios save. Be to, negalime deklaruoti, kad norime stipresnio Europos vaidmens pasaulyje, bet į tai neinvestuoti.
Europa turi vengti tiek rezignacijos, tiek blaškymosi. Rezignacija yra manymas, kad pasaulyje yra per daug problemų arba jos pernelyg tolimos, kad visi europiečiai dėl jų rūpintųsi. Siekiant bendros strateginės kultūros labai svarbu, kad visi europiečiai saugumo grėsmes laikytų nedaliomis. Manyti, kad Libija ir Sahelis yra tik Viduržemio jūros regiono šalių rūpestis, yra tiek pat absurdiška, kiek manyti, kad Baltijos šalių saugumas svarbus tik Rytų Europai.
Blaškymasis yra norėjimas įsitraukti visur, išreiškiant susirūpinimą ar gerą valią ir skiriant humanitarinę finansinę pagalbą ar pagalbą atstatymo darbams. Pasaulio galingieji neturi teisės daužyti lėkščių ir manyti, kad ES bet kokiu atveju parūpins naujų. Turime aiškiai apibrėžti mūsų politinius tikslus ir turimus pajėgumus.
Pasaulio galingieji neturi teisės daužyti lėkščių ir manyti, kad ES bet kokiu atveju parūpins naujų.
Europos prekybos ir investicijų politika, finansinė galia, diplomatinė veikla, sprendimų priėmimo pajėgumai ir stiprėjančios saugumo bei gynybos priemonės mums suteikia daug įtakos svertų. Europos problema – ne galios trūkumas. Europos problema ta, kad trūksta politinės valios tą galią sutelkti ir taip užtikrinti jos darną ir maksimalų poveikį.
Diplomatija gali būti sėkminga tik jei ji paremta veiksmais. Kad išlaikytume trapias paliaubas Libijoje, turime remti ginklų embargą. Jei norime išsaugoti susitarimą su Iranu dėl branduolinės programos, privalome užtikrinti, kad Iranui būtų naudinga vėl visapusiškai laikytis susitarimo. Jei norime, kad Vakarų Balkanams pavyktų susitaikyti ir įvykdyti reformas, turime pasiūlyti patikimą ir papildomos naudos teikiantį stojimo į ES procesą. Jei norime taikos tarp izraeliečių ir palestiniečių, turime siekti derybomis ir tarptautine teise pagrįsto sprendimo, dėl kurio sutartų visos šalys. Jei nenorime, kad Afrikos Sahelis taptų įstatymų nepaisančiu ir nesaugiu regionu, turime imtis aktyvesnių veiksmų. Visais minėtais atvejais valstybės narės turi prisiimti atsakomybę.
Europa turi išspręsti krizes kaimyninėse šalyse ir imtis veiksmų dar dviejose labai svarbiose prioritetinėse srityse.
Pirmiausia ES kartu su Afrika, mums artimu žemynu, turi parengti naują integruotą Afrikos strategiją. Turime mąstyti plačiai ir, naudodamiesi savo prekybos, inovacijų, klimato kaitos, kibernetinės erdvės, saugumo, investicijų ir migracijos politika, pagrįsti savo žodžius, jog esame lygiaverčiai partneriai.
Antra, turime nedelsdami susitarti dėl patikimo būdo, kaip elgtis su dabartiniais pasaulinio masto strateginiais veikėjais: JAV, Kinija ir Rusija. Visos šios valstybės, nors daug kuo skiriasi, yra linkusios susieti skirtingus klausimus ir vykdyti galios politiką. Mūsų atsakas turėtų būti pritaikytas ir diferencijuotas, tačiau aiškus ir užtikrinantis, kad bus apgintos ES vertybės, interesai ir sutarti tarptautiniai principai.
Tai nebus lengva ir ne viską pasieksime šiais metais. Tačiau pergalė ar pralaimėjimas politiniuose mūšiuose priklauso nuo to, kaip jiems pasirengiama. 2020-ieji turėtų būti metai, kuriais Europa ims veiksmingai taikyti geopolitinį požiūrį ir jos niekas nebelaikys savo tapatybės ieškančia veikėja.
Josepas Borrellis yra ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas.
Project Syndicate, 2020 m.
