Kovo mėnesį savivaldybių tarybas ir merus rinksiančioje Lietuvoje prasideda naujas rinkimų maratonas, kurį kitų metų gegužę ir birželį pratęs prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, o spalį vainikuos varžybos dėl mandatų į Seimą.
Po 2020 m. rudenį vykusių parlamento rinkimų tęsėsi pustrečių metų periodas be rinkimų, pažymėtas pandemijos, o vėliau ir karo Ukrainoje sukeltų iššūkių. Neramūs laikai yra terpė, kurioje turėtų vešėti politinė konkurencija ir idėjų kova, bet čia ir likime su tariamąja nuosaka, nes ta terpė taip ir liko pelke su menkais intrigų raibuliais.
Didžiausia sezono tarp rinkimų naujiena, – laukta, todėl ne sensacija, – buvo Sauliaus Skvernelio atplyšimas nuo Ramūno Karbauskio valstiečių ir savos partijos įkūrimas. 2016 m. rinkimų svajonių jaunikis S. Skvernelis irgi praradęs formą – nei idėjų, nei ideologijos, todėl vietoj planuotos viršūnės reitingų lentelėse dažniau tenka kvėpuoti į pakaušį socialdemokratams ir mėginti atsiplėšti nuo ant kulnų lipančios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos.
Bet didžiausi šio politinio tarpsezonio pralaimėtojai ir, nepabijokime šio žodžio, nevykėliai – abi liberaliosios partijos: Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija. Atrodytų, tik pasiraitok rankoves ir kibk į absurdiškus R. Karbauskio laikų draudimus, kurių išgąsdinti ar sugluminti rinkėjai per rinkimus dosniai atseikėjo daugiau laisvės, sveiko proto ir XXI a. verto požiūrio žadėjusiems politikams. O kur dar prezidento rūmuose įsikūręs su homofobais flirtavęs populistas, blokuojama Stambulo konvencija, į stalčių grūdami partnerystės įstatymo projektai, liberaliai demokratijai gėdingas elgesys su pabėgėliais? Tikram liberalui turėtų niežėti kumščius.
Didžiausią smūgį savo rėmėjams Liberalų sąjūdis sudavė Vilniuje – liberaliausiame ir daugiausia jiems paramos suteikiančiame mieste.
Tačiau net pačioje liberalizmo širdyje – Lietuvos liberalų sąjūdžio frakcijoje Seime – žioji juodoji skylė. Pusė frakcijos kolaboruoja su valstiečiais ir radikaliais konservatoriais, kai tik tenka priimti su žmogaus teisių apsauga susijusius sprendimus. Patys liberalai pasidėjo ant tako šį grėblį ir jį nuolat mindo – kaip kitaip paaiškinti atvejį, kai prie neformalios vadinamųjų agroliberalų grupės prisidėjo Viktoras Pranckietis, iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos perbėgęs praėjusių rinkimų liberalų „pirkinys“.
Didžiausią smūgį savo rėmėjams Liberalų sąjūdis sudavė Vilniuje – liberaliausiame ir daugiausia jiems paramos suteikiančiame mieste. Kovoti dėl įtakingo sostinės mero posto Liberalų sąjūdis pasiuntė niekam nežinomą ir pilką politikę, kuri, krepšinio terminais kalbant, atstovauja kiemo komandai, bet ir joje nepakyla nuo atsarginių suolo. Situacijos beviltiškumą geriausiai pademonstravo Seimo liberalas Virgilijus Alekna, Vilniaus mero rinkimuose agitavęs už konservatorių atskalūną Mykolą Majauską. Ironiška, bet V. Alekna dėl to bent jau viešai nesulaukė jokių partijos kolegų priekaištų.
Laisvės partija, priešingai, į Vilnių metė vieną ryškiausių savo narių Tomą Vytautą Raskevičių, bet tuo pademonstravo ne tiek ambicijas, kiek paauglišką nebrandą – juk T. V. Raskevičius tarsi yra kovos už žmogaus teises Seime vėliavnešys, bet kol kas įspūdingų rezultatų taip ir nepasiekęs.
Liberalai gali guostis nebent tuo, kad tokie pat išsikvėpę ir jų koalicijos partneriai. Kažkada Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos bastioną Kauną milijonierius Visvaldas Matijošaitis pavertė rusišku-baltarusišku Disneilendu su ryškiausiomis šių šalių savybėmis: Aliaksandras Lukašenka irgi mėgsta girtis švariais Minsko šaligatviais ir nudažytomis kaimo tvoromis, bet už šio fasado – tik diktatūra, cinizmas, nepotizmas ir tos pačios duobės. Ką turėjo daryti konservatoriai? Nuo praeitų rinkimų ruoštis naujai kovai ir įtikinti bent jau abi liberalų partijas iškelti vieną kandidatą. Bet tikrai ne Vytautą Juozapaitį, su Kaunu turintį tiek pat bendro, kiek „Gangnam Style“ su Operos ir baleto teatro repertuaru.
Dešiniosios partijos Kaune ir Vilniuje, kuriuose potencialiai yra daugiausia jų rėmėjų, į merų rinkimus eina ne laimėti ir net ne kovoti. Šiokia tokia išimtimi galima laikyti sostinės konservatorių Valdą Benkunską, bet ir jo viltis yra ne balsai už jį, bet prieš jo varžovą, jei tik pavyktų prasibrauti į antrą turą.
Ką visa tai sako apie politinės sistemos stuburu ar bent atsvara populizmo kerojimo laikais turinčias būti liberalias partijas? Keletą didelių postų nuraškę šių partijų lyderiai mėgaujasi šia diena? Politika tapo tokia atgrasi, kad atstumia daugumą išsilavinusių ir karjeros privačiame sektoriuje siekiančių žmonių? Liberalių pažiūrų rinkėjai vis tiek neturės iš ko rinktis, tad, nors ir sukandę dantis, balsuos ir užtikrins partijų elitui kelias vietas parlamente, kol po ketverių ar aštuonerių metų politinė švytuoklė vėl grįš atgal? Klaidinga dėlionė. Rinkėjai turi pasirinkimą nebalsuoti, ir mero rinkimai Vilniuje liberalams tai parodys.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
BEREKLAMOS:
