Asmeninis archyvasĮsivaizduokime du ekonomistus, įžengusius į parduotuvę, kurioje lentynos visiškai tuščios. Vienas sako: „Problema ta, kad gamyba sustojo – nesukuriama pakankamai prekių.“ Kitas atsako: „Ne, problema ta, kad žmonės šių gėrybių nepakankamai nori ir, užuot leidę pinigus, juos taupo – valstybė turi paskatinti paklausą.“ Tai debatas, kuris iki šiol lemia, kaip vyriausybės reaguoja į krizes, leidžia pinigus ir formuoja visą šiuolaikinės ekonomikos politiką.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Šis nesutarimas prasidėjo XX a. pradžioje, kai žymiausias visų laikų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas pasiskelbė išvadavęs mus nuo prancūzų mąstytojo Jeano-Baptiste’o Say’aus tariamai paskleistos dogmos. Tik bėda, kad J. M. Keynesas nugalėjo „šiaudinę baidyklę“, o ne tai, ką iš tiesų skelbė prancūzų liberalizmo mokyklos atstovas.
Įvade į „Bendrąją teoriją“ prancūzų kalba (1939 m.) J. M. Keynesas rašė, kad jo siekis yra „galutinis išsivadavimas iš J. B. Say’aus doktrinos“. Prancūzų klasikas tariamai vadovavosi klaidinga prielaida, kad „pasiūla sukuria savo paklausą“. Tai reiškia, kad ekonomika visada veikia visu pajėgumu, o bet kokia nauja veikla tereiškia senosios pakaitalą. Šios idėjos kritika J. M. Keynesui suteikė pagrindą palaikyti didesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, socialinės rūpybos plėtrą ir aktyvesnę valdžios išlaidavimo politiką.
Tačiau tai tebuvo J. B. Say’aus idėjų karikatūra. Iš tiesų J. M. Keynesas savo didžiajame veikale (nei jokiame kitame darbe) nė karto taip ir nepacitavo J. B. Say’aus „Politinės ekonomikos traktato“ (Traité d’économie politique). Nepacitavo, nes J. B. Say’us jokiame savo darbe to paprasčiausiai nesakė. Mano žiniomis, literatūroje tokia formuluotė pirmą kartą istorijoje užfiksuota (staigmena, staigmena) paties J. M. Keyneso 1933 m. paskaitų užrašuose. Tai reiškia, kad jis ir buvo pirmasis pavartojęs frazę „pasiūla sukuria savo paklausą“.
Atrodo, kad muzikantai, iš dirbančio sunkų fizinį darbą perspektyvos, gauna pinigus už nieką.
Kokia buvo tikroji J. B. Say’aus mintis? Jis paprasčiausiai analizavo priežastinę grandinę – kad būtų suvartota, pirmiausia turi būti sukurta. Padarykime tai, ko J. M. Keynesas pats niekada nepadarė. Pacituokime J. B. Say’ų: „Užbaigęs savo gaminį, gamintojas skuba jį kuo greičiau parduoti, kad jo vertė nesumažėtų jo rankose. Ne mažiau jis skuba atsikratyti ir pinigų, kuriuos gauna mainais, nes ir pinigų vertė yra nykstanti. O vienintelis būdas atsikratyti pinigų – įsigyti kitą prekę ar gaminį. Taigi vien pats naujo produkto sukūrimo faktas iškart atveria kelią kitiems produktams.“ Vadinasi, produkcija iš tiesų sukuria priemones paklausai, tačiau tai nereiškia, kad balansas tarp šių dviejų ekonomikos pusių visuomet bus pasiektas ar kad krizės nėra įmanomos. Tai buvo daug niuansuotesnė pozicija, nei J. M. Keynesas pavaizdavo savo „Teorijoje“.
Nors „Say’aus dėsnio“ interpretacija tebuvo parodija, tai nesutrukdė J. M. Keynesui remiantis ja sukurti savosios teorijos. Veikiau be šios parodijos pati teorija negalėjo būti suformuluota. Suprimityvintą mintį, kad vos pagaminus prekę iš karto atsiras pakankamai norinčių ją nupirkti, galima lengvai apversti: paklausa sukuria pasiūlą. Tam reikalingas valstybės varomas (dirbtinai skatinamas) vartojimas per biudžeto deficitą, pinigų spausdinimą. Taigi keinsistinę revoliuciją įgalino paties J. M. Keyneso sugalvotos klišės apvertimas.
*****susije*****
Tikrąsias J. B. Say’aus idėjas suprasti svarbu ne tik akademiniuose ginčuose, bet ir siekiant suprasti moralinį produktyvios veiklos pagrindą. Kad gėrybė būtų suvartota, ji pirmiausia turi būti pagaminta. Vadinasi, kad galėtume įsigyti norimą prekę, pirmiausia turime ką nors, ko nori kiti, pasiūlyti mainais. Prieš tapdamas vartotoju turi tapti kūrėju.
Šis suvokimas paskiepija nuo minčių, kurios kyla garsios 1980-ųjų roko grupės „Dire Straits“ dainos „Money for Nothing“ veikėjams. Darbuotojas, dirbantis fizinį darbą, stumdantis šaldytuvus, sunkias dėžes, pamato per MTV televizijos kanalą grojančią roko žvaigždę. Atrodo, kad muzikantai, iš dirbančio sunkų fizinį darbą perspektyvos, gauna pinigus už nieką. Manoma, kad tereikėjo išmokti groti būgnais, gitara ir taip lengvai tapti turtinga roko žvaigžde. Tačiau tai atspindi J. B. Say’aus idėjų esmę – pirmiau turi išmokti kokybiškai groti, tada kiti turi norėti klausytis tavo grojamos muzikos. Ir tik tada gali tapti vartotoju. Be kūrėjų vartojimas neįmanomas.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertas
