Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 29 d.


KOMENTARAS
JAV virė Rusiją, o išvirė Ukrainą?
Evaldas Labanauskas
Asmeninis archyvas
E. Labanauskas.

Mažai abejonių, kad be JAV karinės pagalbos Ukraina atsilaikytų prieš Rusijos agresiją ir tuo labiau gebėtų rengti kontrpuolimus. Tačiau antrieji Rusijos visa apimančio karo prieš Ukrainą metai netapo lūžiu ir, tikėtina, šis kruvinas konfliktas mus lydės ateinančius metus.

Žvilgtelėjus atgal, viskas atrodė daug optimistiškiau. 2022 m. rudenį Ukraina sugebėjo atsikovoti didžiules Charkivo ir Chersono sričių teritorijas. 2023 m. pradžioje Rusijos puolimas buvo atmuštas ir Kremlius galėjo džiaugtis tik rusų zekų lavonais nuklotu Bachmutu. Taip pat pačioje Rusijoje kilo Jevgenijaus Prigožino „Wagner“ samdinių maištas.

Tačiau Ukrainos kontrpuolimas nepasiekė rimtesnių laimėjimų. Nepakartotas pergalingas Charkivo ir dalies Chersono sričių išvadavimas, kurio daugelis tikėjosi.

Kai kurie kariniai ekspertai kaltę meta Kyjivui, neva patyrusių dalinių jėgas išvargino strategiškai nesvarbaus Bachmuto gynyba, kuri esą buvo labiau politikų, o ne kariškių užgaida. Neva ukrainiečiai neklauso Vakarų instruktorių ir nesutelkė puolimo kumščio, nemoka vykdyti didelių jungtinių pajėgų operacijų. Galiausiai buvo nupūstos dulkės nuo senos Ukrainos bėdos korupcijos, ir ši tema vėl pradėta eskaluoti.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

O vyšnia ant šio torto, aplieto tūkstančių ukrainiečių krauju, metų pabaigoje tapo neslepiamas spaudimas sėsti prie derybų su Rusija stalo. Ir tai daryti ragina jau ne tik Kremliaus ikrų su degtine pasiilgę pavieniai ekspertai.

Iš oficialių pareiškimų matyti, kad lapkritį šis spaudimas tapo kone visuotinis. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba suskubo pasauliui priminti, kad Rusija niekada nesilaiko susitarimų – nuo 1994 m. Budapešto memorandumo iki 2022 m. susitarimo dėl grūdų tranzito Juodąja jūra. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis apibendrino: „Atrodo, kad V. Putinas ruošiasi nupūsti dulkes nuo savo pergalės dienos planų.“

JAV taiko lėtai verdamos varlės strategiją. Karui persikeliant į trečius metus kyla klausimas, ar ta varlė nėra Ukraina?

Dabartinė JAV demokratų prezidento Joe Bideno administracija tikina siekianti dviejų tikslų: kad konfliktas nesieskaluotų ir neperaugtų į branduolinį karą ir kad Ukraina laimėtų. Net sugalvojo skambų palyginimą – „lėtai verdamos varlės“ strategija Rusijos atžvilgiu. T. y. lėtai spaudžiama Vakarų sankcijų ir jų apginkluotų ukrainiečių, Maskva nesiima radikalių ir neapgalvotų veiksmų (neiššoka iš puodo į branduolinį karą), bet kartu po truputį nusibaigia.

Vis dėlto karui persikeliant į trečius metus kyla klausimas, ar ta varlė nėra Ukraina? Jai duodama tik tiek karinės pagalbos, kad šalis nežlugtų, bet tikrai ne tiek, kad laimėtų. Kiekvieną kartą matome tą patį „tampymosi“ scenarijų: ukrainiečiai paprašo kokios nors ginkluotės (nuo tankų iki didesnio nuotolio raketų ar F-16 naikintuvų) ir iškart išgirsta „ne“, nes tai esą „įerzins Rusiją ir įtrauks NATO į karą“, tačiau po tam tikro laiko vis dėlto ginkluotė pateikiama, nors ir ne tiek, kiek Ukrainai reiktų.

Taip ne tik gaištamas laikas, bet ir didėja negrįžtamos ukrainiečių netektys. Kiek Ukrainos patyrusių pilotų žuvo laukdami galimybės persėsti prie F-16 šturvalo? Kalba ne tik apie pilotus, bet ir visą Ukrainos kariuomenės pajėgumą. Ukrainiečių žmogiškieji pajėgumai nėra begaliniai ir jau susiduriama su rotacijos fronte problemomis, netenkama patyrusių karių. Tuo pat metu Vakaruose Ukrainos kariai mokomi pagal NATO kariavimo strategiją, kai, pavyzdžiui, yra dominavimas ore, tačiau priemonių dominuoti neduodama.

Būtent JAV ir sąjungininkų „tampymasis“ dėl karinės pagalbos ir yra viena esminių priežasčių, kodėl Ukrainos kontrpuolimas strigo, kodėl negalėta rengti didelių jungtinių pajėgų operacijų. Taip, Europa irgi galėtų daugiau prisidėti, o dabar net pažadų nesugeba įvykdyti – pažadėjo milijoną sviedinių per metus, bet kol kas, atrodo, tik trečdalį jų pateiks. Vis dėlto pirmu smuiku groja Vašingtonas ir visi kiti sąjungininkai ima iš jo pavyzdį.

Žinoma, Vašingtonas paskendęs vidinėse politinėse batalijose ir visuomenės apklausos dėl paramos Ukrainai nėra vienareikšmiškos. Bet ar gali būti kitaip, kai Baltieji rūmai neturi rimtos strategijos, įvardyto galutinio tikslo, o svarbiausia – visa tai nėra išaiškinta visuomenei? Tiek šalininkai, tiek oponentai nesupranta JAV prezidento administracijos tikslų Ukrainoje. Abiem pusėms aišku, kad „lėtai verdamos varlės“ strategija neveikia – karo pabaigos nematyti, o vakariečių nuovargis, nors ir tiesiogiai nekariaujančių ir artimųjų neapraudančių, didėja.

Ar 2024 m. galima tikėtis permainų? Norėtųsi, kad Vašingtonas suteiktų Ukrainai tokią paramą, kokios ji prašo ir kokios jai reikia. Svarbiausia suprasti, kad JAV tikslas – Ukrainos pergalė sutriuškinant V. Putino režimą. Tai būtų aiški žinia tiek JAV visuomenei, tiek pačiam Kremliui.

Nesinori būti pesimistu, bet su šia J. Bideno administracija tokių vilčių puoselėti neverta.

Evaldas Labanauskas yra IQ bendradarbis Briuselyje

BEREKLAMOS:

2023 11 28 06:45
Spausdinti