Pasaulio spalvos išnyko. Pastaruosius dvejus metus gyvybes šienavusi, verslus griovusi ir laisvę veikti, bendrauti, mokytis, tobulėti, keliauti ribojusi COVID-19 pandemija daugelio gyvenimus nudažė pilkai. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą ištrynė ir tuos pilkus atspalvius. Bet ar tai reiškia, kad daugelį poelgių, sprendimų ir net minčių galima vertinti be jokių kompromisų? Tik juoda? Arba tik balta?
Tikrai ne. Bet kare kaip kare – statymai ir reikalavimai išaugo, ir tai pirmiausia yra pamoka liberalios demokratijos gynėjams, kurie pastelines kreidutes bent jau kol kas turėtų padėti į stalčių. Populistai, kraštutiniai kairieji, radikalūs dešinieji ir taip peckioja vien grynomis spalvomis, kurių jų paletėje retai būna daugiau nei viena.
Politikos paveikslus norėtųsi tapyti ant baltos drobės, nors jų pagrindu vis tenka rinktis bulvių maišo audinį. Ant jo jau piešiami būsimos Seimo daugumos kontūrai. Nors iki rinkimų dar pustrečių metų, viešojoje erdvėje vis dažniau kuriamas reitingų lydere tampančios demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“, kaip būsimos įtakingiausios politinės jėgos, mitas. Iš politinių atskalūnų ir prisitaikėlių kuriama politinė jėga tikisi būti katapultuota lietuviško politinio dėsnio, kai eilinės krizės nuvarginti rinkėjai ieško naujų gelbėtojų – kažkada Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho, o šįkart (ir vėl) Sauliaus Skvernelio asmenyje.
Virš Vilniaus – akinanti politinė vaivorykštė. Homofobija ir sovietmečio nostalgija trenkianti V. Tomaševskio draugija miela ir R. Šimašiui, ir A. Armonaitei, ir G. Landsbergiui.
Skaudi Ukrainos patirtis parodo, kad kare išbandomos asmenybės ir vertybės. S. Skvernelis iš šio egzamino sliūkintų su neigiamu pažymiu. Dėl ciniškai racionalios politinės sąjungos su Ramūnu Karbauskiu, veikusiu prieš Lietuvos narystę NATO ir ES. Dešimtis milijonų eurų ES paramos gavęs agromilijonierius dabar jau lyg ir ne prieš ES, jei nematysime jo kišeninės partijos ir šią, ir praėjusią kadenciją veikimo, o dažnai ir tikro karo su žmogaus teisėmis ir kitomis pamatinėmis Europos vertybėmis.
R. Karbauskį pasišovė pranokti kitas turtingas verslininkas ir įtakingas politikas – Kauno meras ir „Vičiūnų“ grupės akcininkas Visvaldas Matijošaitis. Tęsdamas su daile susietą šio komentaro siužetinę liniją rizikuoju patekti į žanrų krizę – plunksnos prašosi komiksai ir karikatūros.
Antrą kadenciją laikinąją sostinę valdantis V. Matijošaičio judėjimas „Vieningas Kaunas“ (darykime prielaidą, kad jo pavadinimas su Vladimiro Putino kišenine partija „Vieningoji Rusija“ yra atsitiktinumas arba idėjų krizės padarinys) po 2019 m. rinkimų Kaune pasiekė tiek vienybės, kad prilygtų ir Maskvos, ir pačios Rusijos Dūmos standartams. Bet, be ironijos, tai V. Matijošaičio pasiekimas, o ne problema. Kauniečių tai problema, o po pastarojo korupcijos skandalo savivaldybėje – ne tik teorinė.
*****susiję*****
Karikatūriška tai, kad po rinkimų 8 iš 40 mandatų turėjusi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija dabar tebeturi penkis, trims dešiniųjų politikams perbėgus į S. Skvernelio partiją ir įkūrus „Vardan Lietuvos“ frakciją. O čia jau R. Pakso, gal net paties V. Putino lygį pranokstantis aukštasis pilotažas – S. Skvernelio bendražygių kauniečiai nerinko, bet jau turi. Tačiau tai – ne S. Skvernelio problema, o TS-LKD – ir praktiškai, ir teoriškai. Kol kas. Nes gali nutikti taip, kad „Vardan Lietuvos“ taps Kauno mero, verslininko ir didžiausio Sovetsko darbdavio interesų dėlionės dalimi, nors S. Skvernelis šiame „nusikaltime“, t. y. rinkimuose, nedalyvavo. Iš tiesų S. Skvernelis jau tapo šios dėlionės dalimi. Klausimas – kiek jam tai kainuos, o tai priklausys ir nuo rinkėjų atminties, ir nuo „Vičiūnų“ valia miestais broliais tapusių Kauno ir Sovetsko santykių dinamikos.
Liberalios demokratijos vertybių gynėjų Lietuvoje gretose tikiesi matyti liberalus, bet šie ne itin patikimi sąjungininkai. Dabar kultūros ministras, o 2015–2019 m. V. Matijošaičio pavaduotojas Simonas Kairys po Rusijos invazijos savo įtakos pabūklus nukreipė į Maskvoje daug metų dirbusį teatro režisierių Rimą Tuminą, tačiau į ministro taikiklį fabrikas Sovetske nepateko. Suprantama, Kaunas – Europos kultūros sostinė. Kam painioti kultūrą su politika?
Grįžkime į Vilnių, ne tik Lietuvos, tačiau ir ryškiai sužibėjusios, bet dar greičiau gęstančios Laisvės partijos sostą. Vieno Laisvės partijos lyderių Remigijaus Šimašiaus koalicijos partneriai sostinės taryboje – Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija Krikščioniškų šeimų sąjunga. Šioje koalicijoje – ir TS-LKD.
Virš Vilniaus – akinanti politinė vaivorykštė. Ciniška, homofobija ir sovietmečio nostalgija trenkianti Valdemaro Tomaševskio draugija miela ir R. Šimašiui, ir Aušrinei Armonaitei, ir Gabrieliui Landsbergiui. Lietuviškų politinių vertybių pasaulis iš tiesų nusidažė dviem spalvomis – juoda ir ta oranžine, kaip Georgijaus juostelė.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
