Asmeninis archyvasTą patį lapkričio penktadienį pasaulis mini du priešingus ritualus: Juodąjį penktadienį, šlovinantį vartojimą su pigių kainų pasiūlymais, ir Buy Nothing Day, arba Nieko nepirkimo dieną, kuri turėtų būti kūrybiška pauzė ir proga garsiai paklausti: „Gal jau gana?“. Bet Lietuvoje pastaroji proga dažnai virsta naujo tipo „pasninko diena“. Deja, skirta tik pirkėjui, nors tikroji pasninko dieta reikalinga būtent sistemai.
„Neikite į išpardavimus, nepirkite, nevartokite, būkite atsakingesni“. Tačiau ar moralu moralizuoti norinčiam sutaupyti? Taip, yra pertekusių pinigais ir juos neatsakingai leidžiančių į kairę ir dešinę. Tačiau daugelis žmonių yra tie, kuriems kiekvienas sutaupytas euras už pigiau įsigytą būtino vartojimo prekę reiškia galimybę išleisti vaiką ar pačiam nueiti į spektaklį, pasilepinti desertu po vakarienės ar įsigyti maistingas salotas vietoje traškučių pakelio.
Lietuvoje, skirtingai nei JAV ar Vakarų Europoje, išpardavimai dažniau siejasi ne su prabanga, o su būtinu taupymu. Ir visgi – net ir taupi, biudžetą planuojanti šeima vis tiek per metus tampa išteklių intensyvaus modelio dalimi. Ne todėl, kad ji to nori, o todėl, kad tvarūs pasirinkimai rinkoje vis dar yra retesni, brangesni ir nepatogesni.
Todėl kviesčiau ne tik sakyti, kad „vartojame per daug“, bet paklausti – kodėl vartojame taip, kaip vartojame? Porcijos didelės, vertė maža, o žiedinė ekonomika – „riboto leidimo kolekcija“.
Mūsų ekonomika vis dar itin priklausoma nuo natūralių išteklių: medžiagų pėdsakas Lietuvoje yra 21,2 t vienam gyventojui per metus - beveik 50 proc. daugiau nei ES vidurkis (14 t). Kad būtų lengviau suprasti, ką sako šis rodiklis, įsivaizuokime, kad vidutinio ES gyventojo metinis resursų krovinys prilygsta vienam pilnam sunkvežimiui, o Lietuvos – tam pačiam sunkvežimiui tik dar su puse prikabintos priekabos.
Ir ne, mes negyvename 50 proc. didesniuose butuose ar nenešiojame 50 proc. daugiau batų. Tas papildomas svoris atsiranda sistemoje, o ne poreikiuose: statybose, kur dominuoja naujos medžiagos, o ne renovacija, logistikoje ir transporte, kurie aptarnauja ilgias tiekimo grandines, pakuotėse, eksportui gaminamose pramonės šakose ir pan.
Iš tų medžiagų, kurias paimame, vos 4 proc. sugrįžta į ekonomiką antram gyvenimui, kai ES žiedinės ekonomikos rodiklio vidurkis yra arti 12 proc., o lyderiai, tokie kaip Nyderlandai ar Belgija, jau juda link 15–30 proc. Kitaip tariant, Europa pamažu juda link „medžiagų karuselės“, kur tie patys resursai grįžta į gamybą ir joje sukasi, o Lietuva vis dar lekia tiesia trajektorija: gamtos apiplėšimas → prekė → šiukšliadėžė.Turime ir efektyvumo problemą: Lietuva iš 1 kg medžiagų sukuria tik 0,93 euro BVP, kai ES – 2,3 eurų BVP. Tai parodo, kad mūsų ekonomika vis dar iš tų 21 tonų kalnų sukuria per mažai realios vertės ir per daug šiukšlių, todėl vartoti mažiau ir grąžinti daugiau – ir ekonominė būtinybė, ne tik aplinkos moralė.
Kai kurie tai nurašo vartotojui. Tačiau, mano galva, kaip niekada svarbu būti sąžiningiems: žemą atsakingo vartojimo poziciją Lietuvoje visų pirma lemia ne pirkėjo moralė, o gamintojo atsakomybės nebuvimas ir valstybės reguliavimo skylės.
„Pigiau naujas“ – tai ne liaudies išmintis, tai politinė architektūra
Nusiperkate laidinių ausinių porą. Po trijų mėnesių nustoja veikti viena pusė. Nueinate į taisyklą, meistras ištaria sakinį, kuris yra tikroji Lietuvos vartojimo politika: „Pigiau pirkti naują.“.
Galėtų skambėti kaip liūdnas anekdotas, tačiau ne - tai verslo modelis. Gamintojas suplanavo, kad aksesuaras ne taisomas, o keičiamas nauju. Nes niekas jo neįpareigoja užtikrinti ilgo tarnavimo ar paprasto remonto. O politika to nebaudžia.
Anksčiau didžiuodavomės meistrais-staliais, kurie statė ąžuolines spintas taip, kad jos atlaikytų karą ir tris kraustymusis. Šiandien didžioji dalis baldų rinkos – laminuotos plokštės, suklijuotos taip, kad ardyti negalima, o jei sušlampa, išsipučia per naktį.
Virdulys perdega po metų. Remontuoti – neįmanoma, nes kaitinimo elementas įlietas į plastiko sarkofagą.
Drabužiai. Gražu, ryšku, padinga, santykinai pigu. Bet vos po vieno apsirengimo, praranda formą, apsipūkuoja, išsitampo. Po vieno skalbimo netenka spalvos. Užsidėti galima, bet nebe tai, ką įsivaizdavai perkąs.
Nors žiūrint iš tvarumo tikslų perpektyvos tai būtų kategorizuojama kaip „serial killer of longevity“, tai išlieka leidžiama praktika.
Pigios prekės nėra netyčia atsirandantis reiškinys
Problema – ne vartotojas, kuris ieško akcijos. Problema – sistema, kuri akcijoje slepia sąvartyną, o jam sulūžus nereikalauja atsakomybės iš to, kas jį sukūrė.
Rinka yra užversta prekėmis, kurios yra:
pigios, bet greitai gendančios,
nekokybiškos, todėl sunkiai arba brangiai remontuojamos,
pagamintos taršiai – dažnai toli, neefektyviuose procesuose,
apveltos agressyvia reklama, kuri ne informuoja, o manipuliuoja.
Jei produktą pigiau išmesti nei taisyti, kaltinti žmogų dėl nepakankamo sąmoningumo – absurdas. Tai tas pats, kas aiškinti, jog žmogus turi atsakingiau vaikščioti, kai visas miestas suprojektuotas be šaligatvių.
Paradoksas, kad prekiauti bet kuo legalu, tačiau atsakyti už tai – nebūtina. Sugedo? Išmesk. Nusidėvėjo? Pakeisk. Užsikišo? Nusipirk naują. Tai – politinis pasirinkimas, ne ekonominė neišvengiamybė.
Ko reikia, kad „nieko nepirkimas” būtų ne ekstremalus iššūkis, o realus pasirinkimas?Atlikusi JT Tvaraus vystymosi tikslų, o konkrečiai SDG 12: atsakingas vartojimas ir gamyba, įgyvendinimo vertinimą, Europos Komisija prieš metus aiškiai pasakė: Lietuva nuo tikslo tolsta ir yra žemiau ES vidurkio. Mūsų pažanga per lėta, atotrūkis nemažėja.
Tad kokių sprendimų reikia, jei kalbame ne apie moralizavimą, o apie sistemą? Keletas paprastų idėjų:
Ilgaamžiškumo normos vietoj pigumo religijos
ES jau juda link Right to Repair, ekoprojektavimo standartų, ilgaamžiškumo kriterijų. Lietuva turi ne tik juos „perkelti“, o reikalauti ambicingesnio jų įgyvendinimo ir kontrolės. Garantijos turi ilgėti, pataisomumas – tapti privalomas, atsarginės dalys – prieinamos kaip standartas. Ne prabanga, o higienos norma.
Sudaryti realias dalijimosi alternatyvas
Valstybė turi investuoti į dalijimosi ir pakartotinio naudojimo infrastruktūrą:
daiktų bibliotekas,
siuvimo ir remonto „community hubs“,
dalijimosi paslaugų platformas,
lengvatas remonto ir paslaugų PVM,
griežtesnius reikalavimus greenwashing kontrolei.
Dalijimasis turi būti lengvesnis nei turėjimas. Nes jei žmogui pigiau taisyti, skolintis ar atnaujinti, nei pirkti naują, vartojimo kreivė pagaliau pradėtų leistis žemyn. Ir be moralizavimo.
Reklamos dieta: infomuoti, o ne manipuliuoti
Turime riboti agresyvų skatinimą tiesiog pirkti ir skatinti reklamą, kuri padeda rinktis, o ne spaudžia pirkti.
Rodoma kaina? Turi būti rodoma ir: kiek laiko tarnaus, kiek kainavo klimatui (t.y. koks ŠESD emisijų pėdsakas), kur pagaminta, ar galima pataisyti mūsų šalyje ir kiek tai kainuoja, koks poveikis sveikatai, koks maistingumas, jei kalbame apie maistą, ir t.t.
Reklama turi būti kompasas, o ne hipnozė.
O kur vartotojas ir jo atsakomybė?
Žinoma, vartotojo sąmoningumas svarbus. Svarbu klausti savęs: kaip dažnai pritaikysiu šį daiktą? Ar tikrai negaliu spintoje rasti kažko kito? Jei reikia vienkartinei progai – gal galiu pasiskolinti? Ar tikrai verta siųsti vieną mažą daiktelį iš kito pasaulio krašto?
Vartotojo sąmoningumas yra svarbi lygties dalis. Tačiau jis – paskutinė grandis, ne pirmoji. Jei sistema siūlo tik vieną realų pasirinkimą – „pirkti naują“, tuomet laisvė nepirkti yra iliuzinė, o atsakomybė vienam žmogui – neproporcinga.
Vartojimą formuoja taisyklės, ne tik individualūs pasirinkimai. Žalias pasirinkimas turi būti pigesnis ir patogesnis, kad taptų daugumos maršrutu. Atsakomybė turi būti perkelta į sprendimų lygį – į ekoprojektavimą, garantijas, reklamą, mokesčius ir rinkos kontrolę, ne tik į pirkėjo krepšelį parduotuvėje.
Vartotojas negali būti vienintelis sistemos gelbėtojas. Jis neatsako už gamybos taršumą. Jis nesukurs remonto galimybių, jei rinkoje jų nėra. Gamintojas turi būti atsakingas ne tik už momentą A („pardaviau“), bet ir momentą B („sugedo?“), C („ar lengva taisyti?“), D („ar grįš į ekonomiką?“).
Lietuva gali būti atsakingo vartojimo šalis. Bet pirmiau ji turi tapti atsakingos gamybos ir atsakingų taisyklių šalimi. Tik tada Nieko nepirkimo diena bus ne moralizavimo kampanija silpniausiems, o priminimas stipriausiems – tiems, kurie rašo žaidimo taisykles.
Ieva Budraitė yra aplinkosaugos advokatorė, MRU klimato politikos vadybos doktorantė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
