Vyčio Snarskio pieš.Kol Kiniją valdo komunistai, krizės nesibaigs. Kuo glaudžiau pasaulio ekonomika susaistyta su Kinijos ūkiu, tuo didesni ratilai sklinda per visus žemynus, kai pas maokapitalistus kas nors sugriūva.
O griūčių ten bus nuolat. Nes viskam, kas statoma ant supuvusio pagrindo, ilgai stovėti nelemta. Neabejoju, kad ir pačioje Kinijos Liaudies Respublikos komunistų partijoje yra tūkstančiai galvų, suvokiančių, kad nieko gero iš tokios kreivos sistemos neišspausi, kad išmintingiausia būtų vieną dieną miestų aikštėse supleškinti Mao portretus, maomakulatūrą ir visą kitą maošlamštą. Uždrausti Komunistų partiją, atlikti liustraciją ir komunizmo nusikaltimų tyrimą bei viešą teismą, atsisakyti imperializmo ideologijos, uždaryti koncentracijos stovyklas, paleisti politinius kalinius, atsiprašyti kinų ir viso pasaulio žmonių ir pasiryžti daugiau nebesinuodyti kenksmingomis marksizmo išrūgomis.
Bet tai neįmanoma, bent kol kas, nes kuo didesnė šalis, tuo didesnė inercija. Istorija nieko nemoko, o komunistiniu šlamštu, būna, patiki ne tik neraštingi proletarai su valstiečiais, bet ir prancūzų filosofai. Tiesa, vieniems egzistencialistams, pavyzdžiui, Albert’ui Camus, pakako trumpesnės gyvenimo atkarpos, kad kiltų abejonių šviesia marksizmo ateitimi, tačiau būta ir tokių kaip Jeanas Paulis Sartre’as, kuriems ir ilgiausių gyvenimo metų nepakako suvokti, kad komunizmo aušra niekur niekada neišauš, kad ir kiek proletariatui meluotum. Ir net dabar, kai pamėklė paramstyta rinkos ekonomikos elementais, kaip šių dienų Kinijoje, jokio pergalingo finišo toje sistemoje nebus – tik nesibaigiančios avarijos.
Dalis Vakarų intelektualų optimistų, net antikomunistų disidentų, kaip Tomas Venclova, pripažindami tam tikrus Kinijos juodulius, pateikdavo argumentą apie kelis šimtus milijonų iš skurdo ir bado ištrauktų kinų valstiečių. Tarsi ne ta pati kinų Komunistų partija būtų tuos šimtus milijonų į badą ir skurdą įtraukusi, prieš tai nežinia kiek dešimčių milijonų nužudžiusi. Yra tekę skaityti liudininkų memuarus apie XX a. pilietinio karo peripetijas Rusijoje: kai miestą su apylinkėmis užimdavo bolševikai, raudonarmiečiai, jie pirmiausia stengdavosi apiplėšti ūkininkus ir prekiautojus, atimti visus maisto produktus, kad juos galėtų patrupinti alkstančiai liaudžiai. Kai iš apylinkių raudonuosius išstumdavo baltagvardiečiai, atsidarydavo turgūs, krautuvės, prasidėdavo prekyba ir maisto stygius išnykdavo. Kai vėl baltuosius išstumdavo raudonieji, bado grėsmė, maisto kortelės ir nepriteklius iškart sugrįždavo.
