Asmeninis archyvasDaliai gyventojų atsiėmus antrosios pensijų pakopos lėšas, rinkoje fiksuojamas reikšmingas vartojimo suaktyvėjimas. Prekybos tinklai praneša apie išaugusius pardavimus, ypač buitinės technikos ir elektronikos segmentuose. Nors dalis šio sprendimo šalininkų pabrėžia, kad tai yra natūrali ir pateisinama vartojimo forma – žmonės pagaliau gali įsigyti seniai planuotus daiktus ar pagerinti savo gyvenimo kokybę, – ekonominiu požiūriu šis reiškinys kelia svarbių klausimų. Ar trumpalaikis vartojimo šuolis nevirsta ilgalaike finansine spraga? Ar šiandienos sprendimai neperskirsto rizikos į ateitį, kai pajamos mažės, o finansiniai poreikiai tik didės?
Šis reiškinys nėra atsitiktinis – apie jį ekonomistai kalba jau seniai. Dar XX a. pradžioje Irving Fisher pastebėjo, kad žmonės nuolat renkasi tarp naudos dabar ir naudos ateityje. Vėliau, 1937 metais, Paul Samuelson sukūrė vadinamąjį diskontuotos naudos modelį ir teigė, kad žmonės šiuos sprendimus priima racionaliai – įvertina ateitį ir logiškai pasirenka, kiek išleisti šiandien, o kiek pasilikti rytojui. Pagal šį požiūrį, jei žmogus šiandien išleidžia pinigus, tai turėtų būti apgalvotas ir jo ilgalaikius interesus atitinkantis sprendimas. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad realybėje žmonės dažnai elgiasi kitaip.
Vėlesni tyrimai parodė, kad realus žmonių elgesys gerokai nutolsta nuo šio racionalumo modelio. 8-ajame dešimtmetyje George Ainslie pasiūlė hiperbolinio diskontavimo koncepciją, kuri atskleidė esminį neatitikimą – žmonės ateitį vertina ne pastoviai, o disproporciškai nuvertindami artimiausią laikotarpį. Tai reiškia, kad sprendimas „išleisti šiandien, o ne taupyti rytojui“ nėra vienkartinis racionalus pasirinkimas, o sisteminė tendencija, kylanti iš mūsų sprendimų struktūros. Šią idėją ekonomikoje vėliau išplėtojo David Laibson, įvesdamas dabarties šališkumo sampratą. Jo modelis parodė, kad žmonės patiria nuolatinę įtampą tarp ilgalaikių tikslų ir trumpalaikių impulsų: tai, kas vakar atrodė kaip racionalus planas taupyti ar investuoti, šiandien lengvai užleidžia vietą momentiniam vartojimui. Būtent todėl šiandien matomas vartojimo augimas nėra tik laikinas pajamų efektas – tai giliau įsišaknijęs elgsenos modelis, kuris trumpuoju laikotarpiu skatina ekonominį aktyvumą, tačiau ilguoju gali didinti tiek individualią, tiek visos sistemos finansinę riziką.
Tai reiškia, kad šiandien matomas vartojimo augimas nėra tik didesnių pajamų pasekmė – jis susijęs ir su tuo, kaip priimame sprendimus. Todėl išeičių galima ieškoti tiek pačių gyventojų, tiek valstybės lygmeniu.
Asmeniniu lygmeniu svarbiausia yra sąmoningas sprendimų sulėtinimas ir jų peržiūra. Paprasčiausia, bet efektyvi praktika – vadinamoji „pauzės taisyklė“: prieš didesnį pirkinį sau duoti 24 ar 48 valandas apsispręsti. Tai padeda sumažinti momentinio impulso įtaką ir įvertinti, ar pirkinys iš tiesų kuria ilgalaikę vertę. Taip pat verta aiškiai atskirti vartojimą nuo finansinio saugumo – pavyzdžiui, dalį atsiimtų lėšų sąmoningai nukreipti į taupymą ar investavimą, o ne viską skirti išlaidoms. Kita svarbi praktika – „ateities savęs“ įvertinimas: paprastas klausimas sau, ar šis sprendimas po 5–10 metų atrodys kaip naudingas, dažnai padeda pakeisti pasirinkimą. Iš esmės kalbame ne apie vartojimo atsisakymą, o apie jo subalansavimą su ilgalaikiais tikslais.
Valstybės lygmeniu sprendimai turėtų būti orientuoti ne į ribojimus, o į paskatas ir sąlygų sukūrimą geresniems sprendimams. Viena iš efektyviausių krypčių – mokestinės lengvatos ar papildomi valstybės paskatinimai tiems, kurie lėšas investuoja ar taupo, o ne išleidžia. Tai leidžia išlaikyti pasirinkimo laisvę, bet kartu sukuria aiškų finansinį motyvą galvoti apie ateitį. Papildomai valstybė galėtų stiprinti ilgalaikio taupymo patrauklumą per paprastas ir lengvai prieinamas priemones – pavyzdžiui, siūlyti standartizuotus, mažų kaštų investavimo sprendimus, kuriuos būtų lengva suprasti ir pasirinkti. Taip pat svarbus vaidmuo tenka aiškiam komunikavimui: ne abstrakčiai kalbant apie „pensiją“, o konkrečiai parodant, ką reiškia šiandien priimtas sprendimas – kiek realiai gali sumažėti pajamos ateityje. Galiausiai galima svarstyti papildomas finansines paskatas per darbdavius ar valstybės programas, kurios skatintų bent dalį lėšų nukreipti į ilgalaikį kaupimą. Tokie sprendimai nekelia pasipriešinimo, bet palaipsniui keičia elgseną ta kryptimi, kuri mažina rizikas ateityje.
Šių dviejų lygių derinys yra esminis: vien tik asmeninė atsakomybė dažnai neatsveria elgsenos šališkumų, o vien tik valstybės intervencijos be žmonių įsitraukimo nėra pakankamai veiksmingos. Todėl tik suderinus individualius sprendimus su išmaniai suprojektuota politika galima pasiekti, kad šiandienos finansiniai pasirinkimai netaptų rytojaus problema.
Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) mokslininkė, dėstytoja
