Kiek daug apie save sužinojome vos per vieną savaitgalį. Kad esame pažeidžiami. Kad laikėmės įsikibę iliuzijų lyg nepajudinamo pamato. Kad mūsų susikurti ar įsikalbėti saugumo užtvarai – finansiniai, emociniai, socialiniai – yra nieko verti. Kad paprasčiausiais ir savaime suprantamais laikyti dalykai – nuo kavos pamėgtoje kavinėje iki operos premjeros – bet kada gali būti atimti neribotam laikui.
Kiek daug sužinojome apie kitus. Kad didelės apyvartos ir dideli pelnai kartais tereiškia milžinišką norą parazituoti kitų sąskaita. Kad tarp socialiai atsakingo verslo ir verslo, kuriam viešųjų ryšių specialistų surašytos socialinės atsakomybės gairės seniai guli stalčiuje, yra neįveikiama praraja. Kad sulaukus netikėto smūgio daug kam taip knieti pasimatuoti nerimą, skausmą, rūpesčius su sąlyga, žinoma, kad jie žaidime „Kas iš mūsų didesnė auka?“ taps nugalėtojais. Labiausiai nukentėjusiais. Tačiau iš tiesų labiausiai nukentėję asmenys šūkauti neturi kada. Jie arba dirba nepakeldami galvos – kaip gydytojai, – arba jų balsas tiesiog negirdimas – kaip įprastai mūsų sėkmės visuomenėje negirdėti ir nematyti silpniausių bei pažeidžiamiausių jos narių.
Kiek daug apie save ir kitus mums atvėrė karantinas, teoriškai visiems nustatęs vienodas taisykles, o praktiškai įvairius visuomenės segmentus sudėliojęs į kardinaliai skirtingas situacijas. Kažkas triukšmingai piktinasi būtinybe likti namie su užsisakytu maistu, „Netflix“ ir išmaniuoju telefonu. O kažkas tuo pat metu tyliai žiūri į sieną nežinodamas, kas laukia jo slaugos ligoninėje esančios mamos, kur, uždarius dienos centrą, jam dėti neįgalų vaiką, kaip pasakyti keliasdešimčiai darbuotojų, kad dar vakarykštė jūsų sėkmės istorija šiandien jau yra tik istorija.
Mes niekada neatsiduriame toje pačioje situacijoje. Nes net objektyviai ta pati situacija – tokia kaip visuotinis karantinas – mus atveda į milijonus skirtingų mikrosituacijų. Ir be empatijos, tarpusavio supratimo, pasitikėjimo šis karas yra pasmerktas. Populiarusis istorikas, „Homo Sapiens“ autorius Yuvalis Noah Harari savo publikacijoje „Time“ konstatuoja, kad tam, jog įveiktume šią krizę, žmonės turi pasitikėti mokslininkais, piliečiai – valdžios atstovais, o valstybės – vienos kitomis. Ir svarbu uždaryti valstybių sienas, bet neapriboti galimybių šalims keistis informacija, dalytis patirtimi, tarpusavio pagalba ir tuo pačiu pasitikėjimu.
