Meniu
Prenumerata

sekmadienis, kovo 3 d.


KOMENTARAS
Ką iš tiesų reiškia infliacija?
Leonardas Marcinkevičius

Matant rekordinį kainų augimą „infliacijos“ sąvoka girdima itin dažnai. Tačiau daugybę metų jos reikšmė buvo kiek kitokia. Žodžiu „infliacija“ pirmiausia būdavo apibūdinamas spartus pinigų kiekio išaugimas. Nors suprasti ryšį tarp pinigų ir kainų nėra sudėtinga, kasdieniame gyvenime „infliacijos“ sąvokai tapus tokiai įprastai, apie šią sąsają pamiršta ir ekonomikos ekspertai. Kaip nutiko, kad priežastis apibūdinęs žodis dabar reiškia tik pasekmes?

XVII a. išaugus aukso srautams iš Naujojo pasaulio kilo jo saugojimo paslaugų poreikis. Tai paklojo bankininkystės verslo pamatus. Žmogus, norėdamas apsaugoti savo sukauptą auksą, padėdavo jį į banką, o kaip garantiją atgauti savo turtą mainais gaudavo popierinį raštelį – banknotą (angl. bank note). Kadangi šių popierinių raštelių vertė daugiau mažiau atitiko tuometę aukso ar sidabro vertę, norint auksą parduoti ar už jį ką nors įsigyti, tereikėjo tiesiog perrašyti šį banknotą kitam žmogui. Į banką eiti nebereikėjo. Todėl popieriniai rašteliai imti naudoti kaip mainų ir apskaitos priemonė – pinigai.

Aukso saugojimo verslui plečiantis, bankininkai suprato, kad, turėdami pakankamai aukso seifuose, gali prisiimti daugiau įsipareigojimų, negu galėtų patenkinti. Juk tik maža dalis klientų viso savo turto paprašys vienu metu. Todėl bankai pradėjo dalyti kreditus. Siekdami pritraukti kuo daugiau rezervų, indėlininkams netgi pasiūlė palūkanas už turto saugojimą. Galiausiai bankai ėmė išduoti vis daugiau banknotų, tačiau aukso kiekis jų seifuose nedidėjo taip sparčiai.

Žodžiu „infliacija“ pirmiausia būdavo apibūdinamas spartus pinigų kiekio išaugimas.

1838 m. JAV Atstovų Rūmų narys Danielis D. Barnardas atkreipė dėmesį, kad pagal tuometį reguliavimą prieš išleidžiant naujus banknotus, jo vertinimu, bankams buvo leidžiama rezervuose turėti per mažą aukso atsargų kiekį. Imta nerimauti, kad banknotų kiekis „pūsis“ ir, D. D. Barnardo teigimu, lems „visuomet pavojų keliančią valiutos infliaciją“. Taip gimė terminas „infliacija“.

Jo reikšmė 1864 m. išleistame seniausiame amerikiečių anglų kalbos žodyne „Webster“ kiek kitokia, nei esame įpratę šiandien. Jame rašoma, kad infliacija „taikoma valiutai“ ir reiškia „nepagrįstą išsiplėtimą arba padidėjimą dėl perteklinės emisijos“. Taigi iš pradžių infliacija reiškė pinigų kiekio padidėjimą, lemiantį ir jų nuvertėjimą.

Galiausiai komercinių bankų rezervų priežiūra patikėta centriniam bankui. Tačiau, užuot centriniai bankai tiesiog prižiūrėję komercinių bankų rezervus, tapo bankais bankams. Pritrūkus indėlių, kuriuos būtų galima išduoti kredito forma, centrinis bankas ėmė skolinti už numatytas bazines palūkanų normas.

Vis dėlto tai dar nereiškė, kad „infliacijos“ sąvoka pasikeitė. Štai 1913 m. JAV įsteigus Federalinių rezervų banką, jo publikacijose infliacija tuomet apibūdinta kaip „procesas, kurio metu papildomas valiutos kiekis sukuriamas ne dėl to, kad proporcingai padidėja prekių gamyba“. Kitaip tariant, infliacija vis dar laikoma kainų augimą lemiančiu veiksniu, tačiau ne produktų brangimo sinonimu.

Tačiau Didžiosios depresijos laikotarpiu (1929–1933 m.) populiarėjo britų ekonomisto Johno M. Keyneso ekonomikos teorija, kurios požiūriu, kainų lygį lemia ne pinigų kiekis, o aukšta visuminė paklausa. Tuo metu apie tiesioginį kainų ir pinigų kiekio ryšį kalbėję kiekybinės pinigų teorijos šalininkai prisiderino prie keinistų ir ėmė vartoti „valiutos infliacijos“ sąvoką.

Šis sampratos lūžis atsispindi ir 1934 m. „Webster“ žodyno versijoje. Joje infliacija apibūdinama kur kas plačiau – tai „neproporcingas ir staigus pinigų arba kredito kiekio padidėjimas, palyginti su mainų sandorių kiekiu“. Vėliau pridedama: „Pagal pinigų kiekio teorijos dėsnį infliacija visada sukelia kainų lygio kilimą.“ Įsivėlus į ginčus dėl to, kokias pasekmes turi pinigų kiekio didinimas, „infliacijos“ sąvoka imta vartoti kaip sinonimas apibūdinant jos poveikį.

Dar geriau „infliacijos“ reikšmės pokytį iliustruoja 1978 m. Federalinio rezervo sukurta apibrėžtis. Joje pinigų kiekis apskritai nebeįvardijamas kaip infliaciją lemiantis veiksnys: „Svarbiausi iš infliaciją skatinančių veiksnių buvo sumažėjęs dolerio kursas, gerokai padidėjusios darbo sąnaudos ir nepalankios oro sąlygos.“ Tai reiškia, kad žodis, iš pradžių taikliai apibūdinęs priežastis, imtas vartoti tik pasekmėms apibūdinti.

Žodžiai paveikia ir atspindi tai, kaip mes vertiname jais apibūdinamus procesus. Ir nors originalios infliacijos sampratos sugrąžinti į kasdienę žmonių kalbą veikiausiai nepavyks, tikrąją šio žodžio prasmę verta prisiminti. Tai leidžia suprasti, kodėl stebime staigų prekių brangimą. Nors žodis „infliacija“, anksčiau apibūdinęs priežastis, dabar apibūdina tik pinigų politikos pasekmes – kainų augimą, per pandemiją vykdytas pinigų spausdinimas mums priminė, kas nutinka, kai pinigų yra priinfliuojama itin daug.

Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

BEREKLAMOS:

2023 03 15 06:45
Spausdinti