Bankai neskolina investiciniams projektams regionuose, o Vyriausybė nededa pakankamai pastangų, kad pakeistų situaciją. Viskas atitenka tik Vilniui ir Kaunui, girdime iš vienos pusės. Iš kitos ataidi pastabos, kad regioninės savivaldybės dažnai dėl kompetencijų stygiaus tiesiog nesugeba išnaudoti pasitaikančių investicinių galimybių, o kartais net ir specialiai užkerta kelią potencialiems investuotojams, kad nuo konkurencijos apsaugotų pigią vietos darbo jėgą išnaudojantį verslą. Šis dažniausiai būna glaudžiai susijęs su politikais.
Visų šių ginčų ir kaltinimų fone ryškėja esminis klausimas dėl regioninės politikos krypties pasirinkimo ir nuoseklaus įgyvendinimo. Šį klausimą puikiai suformulavo Seinuose veikiančio „Paribio fondo“ vadovas Krzysztofas Cyżewskis. Jo teigimu, kai aplink regime stiprėjančius galijotus, t. y. megapolius, galime manyti, kad vienintelis mums likęs kelias yra elgtis taip pat – auginti savąjį Galijotą. Tačiau, pasak K. Cyżewskio, kaip ir biblinėje istorijoje, šiandien atsaką Galijotui gali mesti tik Dovydas, t. y. regionų stiprinimas per decentralizaciją, bendruomenių, kultūrų įgalinimą.
Tam neužtenka kalbėti tik apie investicijas. Sudarydamas Savivaldybių gerovės indeksą, Vilniaus politikos analizės institutas, be gyvybingos ekonomikos, akcentavo ir tokius svarbius veiksnius kaip fizinis ir socialinis saugumas, švietimas ir demografija. Tik šių veiksnių visuma gali užtikrinti regioninės plėtros tvarumą.
Be šių kriterijų, man regis, svarbu paminėti ir dar vieną – kultūrą. Apibrėžti šį kintamąjį nėra paprasta, nes kultūra nėra tik renginių, muziejų, galerijų ir teatrų skaičius. Kultūra kalba apie miestiečių santykį su savo miestu ir apie jų tarpusavio santykius formuojant socialinės įtraukos tinklus: knygų ar filmų klubus, diskusijų ratelius ir pan.
Kalbėdami apie kultūrą kaip ekonomikos variklį, galime išskirti objektus, kurie yra tarsi miesto vizitinė kortelė ir yra sumanyti ne tik kaip vietinių, tačiau ir turistų traukos centrai. Galime pasvarstyti, kiek Lenkijos Gdansko miestas laimėjo iš investicijų į Solidarumo ir Antrojo pasaulinio karo muziejus. Taip pat galime kalbėti apie Latvijos Daugpilio mieste veikiantį Marko Rothko centrą. Panevėžiui raktu, atrakinančiu užsienio rinkas, galėtų tapti Stasio Eidrigevičiaus menų centras.
Kultūra nėra antstatas, kuriuo dera rūpintis po to, kai išspręsti svarbesni klausimai, tarkime, dėl investicijų ar gatvių grindimo.
Kitas svarbus dalykas kalbant apie kultūrą yra santykio su išvykusiais miestiečiais palaikymas. Provincijos miestai dažniausiai yra donorai, iš kurių talentingas jaunimas išvyksta į metropolius studijuoti ir dirbti. Tokius žmones suvienijančios organizacijos veikia ne tik kaip nostalgiją praeičiai jaučiančiųjų klubai, tačiau ir efektyvi diskusijų apie gimtojo miesto plėtrą platforma. Įvairiapusiški tokių žmonių ryšiai gali padėti tiek pritraukti investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos, tiek kurti miestą praturtinančius meninius projektus. Vien ko vertas Ray Bartkaus inicijuotas tarptautinis meno simpoziumas „Malonny“ (Marijampolė–Londonas–Niujorkas). Kalbame ne tik apie kūrybišką miesto erdvių įprasminimą ir papuošimą, tačiau visų pirma apie paskatą miestiečiams kūrybiškai apmąstyti savąją aplinką.
Kalbame apie miesto mito kūrimą per istorijos pažinimą, šiandienos aktualijų refleksiją. Šis mitas yra svarbi dalis, kalbant apie santykio palaikymą su gyvenančiais kitur. Juk jų būrimasis ir santykio su savuoju miestu puoselėjimas remiasi ne tik tuo, kad kažkada atsitiktinai teko gimti ir kurį laiką gyventi tam tikroje vietoje, tačiau iš suvokimo, jog tos vietos istorija ir mitas yra svarbi asmens tapatybės dalis, įpareigojanti jį asmenine iniciatyva prisidėti prie to miesto gerovės.
Miesto mitas negimsta iš oro ar iš negyvos praeities. Jis remiasi į šiandienos kultūrinio gyvenimo turtingumą. Tai yra trečiasis ir, manding, svarbiausias miesto kultūros dėmuo šalia traukos objektų ir santykio su miestiečiais, kad ir kur jie būtų, puoselėjimo. Kultūra yra tai, ką mes, miestiečiai, drauge kuriame įprasmindami savo kasdienybę. Svarbiausias matmuo yra įsitraukimas į kuo daugiau klubų ir veiklų. Tai ne tik demonstruoja kultūrinio gyvenimo būklę, tačiau yra ir svarbus ženklas specialistams, kurie svarsto galimybę atvykti dirbti į konkrečią vietą. Jų pasirinkimą lemia ne vien siūloma pozicija, atlyginimas, bet ir toks veiksnys kaip prasminga veikla po darbo.
Kultūra nėra antstatas, kuriuo dera rūpintis po to, kai išspręsti svarbesni klausimai, tarkime, dėl investicijų ar gatvių grindimo. Kultūra yra svarbi dedamoji kalbant apie gyvenimo kokybę mieste. Kultūra yra potencialus ekonomikos variklis siekiant pritraukti žinomų menininkų ir turistų. Kultūra yra svarbi detalė bandant pritraukti kvalifikuotos darbo jėgos. Būtent dėl to svarstymai apie kultūrą yra neatsiejami ir nuo dėlionių, susijusių su investicinės aplinkos kūrimu. Negalime to išleisti iš akių, jei norime turėti tvarią regioninę politiką, kad Dovydas, t. y. mažesni miestai ir miesteliai, būtų pajėgus atsilaikyti prieš Galijotą.
Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovas
