IQSavanoriški mainai, privati nuosavybė, teisės viršenybė – dalykai, kuriuos saugodamos vyriausybės didina savo šalių ekonominę laisvę. Mažina ją, kai riboja asmeninį pasirinkimą, žmonių galimybes patekti į rinką, veikti ir konkuruoti, tai koreguoja mokesčiais ir biurokratiniais reguliavimais.
Kaip skirtingoms šalims sekasi, jau du dešimtmečius aiškinasi Kanados smegenų centras „Fraser Institute“. Nuo 1996 m. bene viso pasaulio valstybių ekonominę laisvę jo analitikai matuoja penkiose srityse: skaičiuoja ir vertina valdžios sektoriaus dydį ir aprėptį, stebi, kaip saugoma privati nuosavybė ir laikomasi įstatymų, taip pat ar užtikrinama stabili pinigų politika, ginama laisvė prekiauti už šalies ribų. Didelį dėmesį skiria skolinimuisi, darbo rinkai ir verslui reguliuoti. Visa tai leidžia įvertinti, kiek savarankiški gali būti gyventojų sprendimai dėl jų pačių ekonominės veiklos.
Šių metų rugsėjo pradžioje paskelbtame indekse „Fraser Institute“ tyrėjai pabrėžia: pastaraisiais metais ekonominės laisvės pasaulyje mažėjo. Daugiausia tam įtakos, jų teigimu, turėjo COVID-19 pandemija. Nuo vertinimo, tinkamų ar ne priemonių šalių vyriausybės ėmėsi koronaviruso plitimui stabdyti, institutas atsiriboja – tai esą turi spręsti mokslininkai ir sveikatos organizacijos.
Tarp ekonominės laisvės ir klestėjimo yra tiesioginis ryšys.
Visgi pabrėžia: sparčiai augusios valdžios sektoriaus išlaidos, judėjimo draudimai gyventojams, veiklos apribojimai įmonėms ir organizacijoms yra neabejotina priežastis to, kad ekonominės laisvės lygis pasaulyje krito rekordiškai. Šiuo metu esame toje pačioje duobėje, į kurią įpuolę buvome per 2008-ųjų finansų krizę. Tik šį kartą duobė tris kartus gilesnė.
Nors pastarasis Pasaulio ekonominės laisvės indeksas remiasi 2020 m. duomenimis – naujausia turima visų valstybių statistika, kuri, atrodo, jau kurį laiką neatliepia realybės, jis leidžia užčiuopti tendenciją – valdžios sektoriui augant ir vis labiau kišantis į ekonomiką, gyventojams ir įmonėms kvėpuoti tampa sunkiau. Net jei to iš pirmo žvilgsnio ir nematyti.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių, ekonominės laisvės taip pat mažėjo – 2022 m. indeksas rodo, kad iškritome iš labiausiai ją saugančių valstybių dešimtuko ir užimame dvyliktą vietą.
Didžiausią žingsnį atgal žengėme pagal valdžios sektoriaus dydžio kriterijų – iki pandemijos turėtą 39 vietą iškeitėme net į 87-ąją iš 165 valstybių ir šiuo metu rikiuojamės greta tokių šalių kaip Brazilija, Botsvana, Zambija. Visa tai, ką šis kriterijus matuoja, – kiek valstybėje palaikomas asmeninis pasirinkimas ir rinkos veikimas, o kiek atiduodama į politinės valdžios rankas, – Lietuvoje krypo į pastarąją pusę. Paaiškinimas tam, žinoma, yra ir jis menkai skiriasi nuo to, kurį pateikia analitikai – siekis užkardyti viruso COVID-19 plitimą Vyriausybę skatino imtis ir privačios veiklos ribojimų, ir didinti viešąsias išlaidas.
Kita Lietuvai svarbi sritis – reguliavimai. Ekonominės laisvės indekso sudarytojų teigimu, įmonėms Lietuvoje tenkanti administracinė ir prisitaikymo prie naujų reguliavimų našta vis dar išlieka sunki, erdvė kurti ir lanksčiai reaguoti į besikeičiančius rinkos poreikius – ribota. Pagal įmonėms tenkančią administracinę naštą Lietuva užima 21 vietą, o darbo rinkos reguliavimų srityje – 74 vietą pasaulyje. Vos 3,8 balo iš 10 mūsų šalis gavo pagal administracinių reikalavimų, 4,97 balo – pagal įdarbinimo ir atleidimo procedūrų kriterijų. Iš pažiūros smulkmenos, bet kasdieną įmonėms ir gyventojams griežti darbo santykių apribojimai ir perteklinė biurokratija greičiau yra našta nei nepatogumas. Ypač ekonomikos sunkmečio metais.
Ne tik teorija, bet ir praktika liudija, kad tarp ekonominės laisvės ir klestėjimo yra tiesioginis ryšys. „Fraser Institute“ analitikai pabrėžia, kad būtent ekonomiškai laisviausios šalys sudaro geriausias gyvenimo sąlygas savo piliečiams. Indeksas rodo, kad pajamos žmogaus, gyvenančio ketvirtadalyje ekonomiškai laisviausių valstybių, yra beveik 7 kartus didesnės už asmens, kuris gyvena ketvirtadalyje ekonomiškai labiausiai suvaržytų šalių. Vidutinė gyvenimo trukmė labiausiai ir mažiausiai laisvose šalyse skiriasi bene 14 metų.
2020 m. valstybės vaidmens ekonomikoje augimas, ūkinės veiklos ribojimai, iniciatyvos kurti ir mažinant laisvosios rinkos atvirumą buvo vienos svarbiausių priežasčių, lėmusių prastesnį nei anksčiau Lietuvos ir kitų pasaulio valstybių pasirodymą Ekonominės laisvės indekse. Matydami, kad situacija ekonomikoje pastaruosius dvejus metus tik sudėtingėjo, proveržio vargu ar galime tikėtis. Tad tebūna šis indeksas kaip priminimas, kuria kryptimi verta žengti, siekiant gyventojams ir įmonėms padėti kvėpuoti laikais, kai neapibrėžtumas dėl ateities – itin didelis.
Kotryna TAMKUTĖ yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadovė
BEREKLAMOS:
