Teroro išpuoliai Paryžiuje įvyko kaip tik tuomet, kai Vienoje prasidėjo dar vienas derybų raundas dėl Sirijos ateities. Šiose derybose, kurių pirmasis susitikimas įvyko spalio 30 d., dalyvavo 17 valstybių užsienio reikalų ministrai ir ES bei Jungtinių Tautų (JT) atstovai. Pats susitikimo formatas istoriškai dar neregėtas – susirinko ne tik skirtingas pozicijas turinčios didžiosios valstybės, bet ir Artimųjų bei Vidurio Rytų šalys, tarp kurių pirmą kartą pakviestas ir Irano atstovas. Kitaip tariant, pastaruoju metu sunkiai susikalbančios valstybės (ne tik JAV su Rusija, bet ir Saudo Arabija su Iranu) bando rasti politinius sprendimus.
Pirmasis susitikimas spalio pabaigoje nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, tačiau užsienio reikalų ministrai išsiskirstė paskelbę komunikatą, kuriame sutarė, kad Sirija turėtų būti „vieninga, nepriklausoma, teritoriškai integrali ir sekuliari“. Pastarasis terminas yra turbūt kertinis, nes aiškiai pasako, kad šioje šalyje neturėtų dominuoti kuri nors viena religinė pakraipa. Taip pat derybų dalyviai nurodė JT siekti susitarimo tarp Sirijos dabartinės valdžios ir opozicijos, kuris vestų į naują vyriausybę.
Kaip tik čia ir yra didžiausia praraja, diplomatines pastangas skirianti nuo realaus gyvenimo „ant žemės“. Kaip taikiai susitarti šalyje, kurioje net opozicijos grupuotės nuožmiai kariauja? Kaip atsirinkti opozicijos atstovus, kai Vienoje besiderančios valstybės nesugeba susitarti, kurios iš jų yra politinė opozicija, o kurios – teroristų grupuotės?
„Islamo valstybė“ (ISIS) teroro išpuoliais Paryžiuje parodė, kas yra didžiausia grėsmė bet kokioms pastangoms siekti taikos Sirijoje – net ir turėdamos gražiausių ketinimų, teroristų organizacijos pačios nesudės ginklų ir nuolankiai neateis pasirašyti taikos susitarimų. Todėl po atakų Prancūzijoje paskelbtas ES atstovės Fredericos Mogherini užuojautos pranešimas, kuriame teigiama, kad būtina siekti taikos Sirijoje, nes tik taip galima išvengti teroro išpuolių, skamba kaip naivus nesusipratimas.
Visi suvokiame, kad ne tik Sirijoje, bet dabar jau ir visoje Europoje vyksta karas. Ar gali būti dar naivesnis ir tuštesnis siūlymas, nei „siekti taikos“, kai taika yra ne daugiau ir ne mažiau, o karo sunaikinimas? Čia slypi pastarojo meto Europos ir net JAV politikų požiūrio į esmines grėsmes pasaulyje lemtinga klaida – šios kartos politikai į viską žiūri kaip į krizę. Jiems ir karas Ukrainoje yra „Ukrainos krizė“, ir karas Sirijoje yra tik „Sirijos krizė“, kuri sukėlė „migrantų krizę“. Šis žodynas nulemia ir reagavimo būdą. Juk bet kokią krizę galima „išspręsti“. Galbūt vienais ar kitais diplomatiniais metodais, susitarimais, derybomis, bet, gink Dieve, ne karo veiksmais. Todėl politikams ir taikos užtikrinimas yra tik dar vienas būdas išpręsti krizę.
Europos ir net JAV politikų požiūrio į esmines grėsmes pasaulyje lemtinga klaida – šios kartos politikai į viską žiūri kaip į krizę.
Tačiau po Paryžiaus išpuolių net ir europiečiai pradeda suvokti, kad tai ne tik krizė. Tai karas. Krizę galbūt galima išspręsti, bet karą būtina laimėti. Čia nėra ir negali būti „krizės sprendimo derybų“. Visų pirma, karą reikia laimėti ir tik tuomet sėsti prie derybų stalo derinti sąlygų, kaip ir koks gali būti pereinamasis laikotarpis iki visiškos taikos sukūrimo, laikinųjų vyriausybių sudarymo, konstitucijos parengimo ir rinkimų.
Tai, kad Vienoje susitikusių valstybių atstovai nutarė dėl konkretesnių terminų, kada turi būti sudaryta laikinoji vyriausybė Sirijoje, kuri turėtų pasirengti rinkimams ir sukurti naują konstituciją, rodo šiokią tokią pažangą. Numatyta, kad per šešis mėnesius Sirijoje bus sudaryta laikinoji vyriausybė, o po 18 mėnesių surengti rinkimai. Tačiau tai tėra politinis gerų norų rinkinys. Tam, kad būtų galima prie šito priartėti, reikia įsitraukti į tiesioginį karą su Islamo valstybe, „Nusros frontu“ (siejamu su „Al Qaeda“) ir jį užtikrintai laimėti.
Lygiai taip pat, kaip į teroro grėsmę būtina žiūrėti ne tik kaip į dar vieną krizę, bet kaip į karą su teroristais – tą, kuris vyksta kiekvienoje šalyje ir kur neužtenka vien pasvarstymų apie tolerancijos ribas, integracijos politikos trūkumus ar žmogaus teisių pažeidinėjimo dilemas. Kad ir kaip pašaipiai vertintume George’o W. Busho asmenybę ar kritikuotume jo sprendimą pradėti intervenciją į Iraką, vis dėlto jis aiškiai paskelbė karą su terorizmu po Rugsėjo 11-osios išpuolių. Ir tik dėl šio požiūrio į „Al Qaedą“, kaip į konkretų karo priešininką, ši teroristų organizacija buvo bemaž sunaikinta, kaip ir jos lyderis Osama bin Ladenas. Žinoma, „Al Qaeda“ nėra vienintelis terorizmo šaltinis, lygiai taip pat įveikus ISIS neišnyks visos terorizmo priežastys. Bet neįmanoma tikėtis taikos, jei neketini įveikti priešo ir užbaigti karo. À la guerre comme à la guerre.
