Aukštojo mokslo būklė mums, akademinės sferos žmonėms, tapo kažkuo, kas primena kalbėjimą apie virvę pakaruoklio namuose, – geriau taktiškai nutylėti ir viltis, kad gyvenimas užgydys žaidas. Ar užgydys?
Žinoma, ne. Tai savęs apgaudinėjimas. Lietuvoje bręsta socialinis sprogimas, kuris paprasčiausiai atidėliojamas. Drastiškai sumažės aukštųjų mokyklų, o kolegijoms neišvengiamai reikės grąžinti jų tikrąjį, specializuoto arba aukštesniojo ugdymo įstaigų, statusą. Universitetus ir nė vieno mokslų daktaro neturinčias kolegijas suvienodinti yra beprotybė. Dalis jų galėtų siekti aukštosios mokyklos rango. Kad ir kaip būtų, ne čia slypi didžioji problema.
Demografijos neapgausi, tai tiesa. Dramatiškai mažėja studentų skaičius. Tarp universitetų jau dabar veriasi bedugnė studijų programų, studentų srautų ir mokslo tyrimų lygio požiūriais. Tai verčia daugelį politikų ir dalį rektorių kalbėti apie universitetų jungimąsi. Kiek tokie svarstymai turi pagrindo?
Jungtis ar nesijungti? Kiek universitetų reikia Lietuvai? Kas taps reformatoriumi, ateities kartų pavadintu arba aukštojo mokslo duobkasiu, arba gelbėtoju? Kas išliks, o kas bus surytas kitų įstaigų?
Ar jungtis VDU su KTU į vieną megauniversitetą Kaune? Ar leisti, kad KTU toliau falsifikuotų istoriją ir sietų save su 1922 m. sukurtu Lietuvos universitetu, vėliau tapusiu VDU, kurį išardžius po karo iš jo Inžinerijos ir Medicinos fakultetų gimė ir Kauno politechnikos institutas (KPI – dabartinio KTU pirmtakas), ir Medicinos institutas (dabartinio LSMU pirminė versija)?
Ar leisti, kad VU išdidžiai neprisimintų fakto, kad ir jis po karo iš VDU gavo kone viską: Humanitarinių mokslų fakultetą, biblioteką, vėliau dar keletą svarbių padalinių ir kone visą lietuvišką profesūrą? Be viso to VU nebūtų buvęs atkurtas po karo. Leiskite priminti, kad iki Vilniaus atgavimo 1939 m. ten veikė lenkiškas universitetas.
Tad kas čia su kuo turi jungtis? Kas ką privers jungtis ir kas kam primes savo politinę bei administracinę valią? Iki šiol jungimasis buvo desperatiška pastanga gauti paskutinius ES pinigus, kurie eina į pabaigą. Tuoj jų nebus, tad neliks ir universitetų karo priežasties – jei jau leisite būti atviram, tai būsiu iki galo. Mūsų neuždirbti ES pinigai tapo bėdos šaltiniu. Jie yra casus belli. Per juos universitetai tapo ne partneriais, o priešais, kuriuos lengvai valdė ir kurių rektoriais dar lengviau manipuliavo visi švietimo ir mokslo ministrai.
Iki šiol jungimasis buvo desperatiška pastanga gauti paskutinius ES pinigus, kurie eina į pabaigą.
Vadinasi, istoriniai debatai ir ginčai dėl praeities bei legitimumo tėra širma, slepianti visai kitą realybę – už ką ir kaip kursime aukštąjį mokslą po to, kai baigsis ES lėšos, kurių normalia europietiška valstybe laikoma Lietuva tuoj nebegaus? Mėginama įsiteisinti ir gauti viską, ką įmanoma: pastatus, turtą, pinigus, vardą ir simbolinį kapitalą.
Kuo viskas baigsis? Ogi niekuo. KTU šantažas neprivers su juo ideologiškai nesuderinamo VDU jungtis į vieną universitetą. Ir kiti universitetai savo mirties nuosprendžio taip lengvai nepasirašys. Jei kas nors ir jungsis, tai greičiausiai viso to padariniai bus kitokie, nei juos šiandien įsivaizduoja rektoriai ir politikai. Jungiantis bus daug stumdymosi dėl pinigų, turto ir administracinių pozicijų. Ar tuo metu kas nors galvos apie mokslininkus, tyrimus, studijas ir studentus? Leiskite suabejoti.
Nužudyti silpnesnius universitetus? Tebūnie. Na ir ką laimės Lietuva, uždariusi Klaipėdos universitetą, kuriame yra šaliai tiesiog būtinų mokslo ir studijų programų, ir dar mieste, kuriam universitetas yra strateginė būtinybė? O ką laimėsime uždarę Šiaulių universitetą, kuriame istoriškai telkėsi geriausi šalies specialiosios pedagogikos ir puikūs lituanistikos profesoriai?
Vien Vilniuje ir Kaune sutelktą aukštąjį mokslą ir tokią centralizaciją, kokios nebuvo net sovietmečiu? Kelių stambių Lietuvos miestų kultūrinį nuosmukį? Ir tai – didieji mūsų valstybės strateginiai tikslai?
Gerai, na ir kas toliau? Pagal mokslo finansavimą velkamės Europos gale kartu su Latvija ir Graikija. Tai – mūsų gairės ir orientyrai? Ne Šiaurės šalys, kurios finansuoja mokslą ir studijas taip, kad aukštasis mokslas ten artėja prie visuotinio?
Šie niūrūs klausimai primena vieną esminį dalyką: švietimas ir kultūra per visus dvidešimt šešerius mūsų nepriklausomybės metus taip ir netapo šalies prioritetais. Neoliberalioji dogma – iš esmės rinkos technokratai, vartojantys liberaliąją ekonominę ir politinę retoriką, – primetė mums šią paradigmą. Ir iš konservatorių su liberalais, ir iš socialdemokratų girdėjome tą pačią mantrą: negalime sau leisti, reikia taupyti lėšas, neišgalime ir t. t.
Juk aukštasis mokslas yra bendrasis gėris, o ne verslas, ponai. Į jį reikėjo ir reikia, kol nevėlu, žvelgti kaip į fundamentalią investiciją į šalies ateitį, o ne kaip į išlaidas ir nuostolius.
Kada (ir ar) mes praregėsime?
