Absoliuti dauguma darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų būsimai pensijai kaupia antros pakopos pensijų fonduose. Šiuo metu savo pensijai tokiu būdu kaupia daugiau nei 1,25 mln. būsimųjų pensininkų, o bendras jų sukauptas turtas viršija 2,5 mlrd. eurų. Tai – gera pradžia, tačiau svarbu pusiaukelėje nepamesti kaupimo krypties.

Kaupiant pensiją II pakopos fonduose verta domėtis kaupimo rezultatais ir prireikus laiku pasikeisti fondą į labiau tinkamą pagal savo amžių ir investavimo strategiją. Praėjus 13 metų nuo pensijų sistemos reformos, metas pasitikrinti, ar vis dar kaupiame tinkamos rizikos fonde. Pastaruosius trejus metus fiksuojama optimistiškai nuteikianti tendencija. Daugiau nei 165 tūkst. Lietuvos gyventojų prisijungė prie II pakopos pensijų sistemos, ir daugumą jų sudaro dirbantys žmonės, kurių amžius nesiekia 30 metų. Tai rodo, kad jaunoji karta supranta, jog pajamas senatvei reikia užsitikrinti patiems, neapsiribojant vien valstybės skiriama pensija. Nusprendę papildomai kaupti lėšas senatvei, gyventojai ne tik nukreipia dalį mokamo socialinio draudimo mokesčio (2 proc. gaunamo atlyginimo), bet tokia pačia dalimi prisideda ir iš savo „kišenės“ bei gauna iš valstybės biudžeto pervedamą 2 proc. vidutinio šalies atlyginimo dydžio skatinamąją įmoką. Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiama statistika, per kalendorinius metus savo pensijų fondą pakeičia tik kiek daugiau nei 3 proc. kaupiančiųjų. Todėl šiandien jau turime tokią situaciją, kai gyventojai, prieš dešimt metų ar daugiau pasirašę pensijų kaupimo sutartį ir pasirinkę tuo metu tinkamos rizikos fondą, per visą kaupimo laikotarpį fondo nė karto nekeitė. Todėl būtina pasitikrinti, ar investavimo strategija bei rizika jiems tebėra tinkama.

Kuo pensijų fondo dalyvis jaunesnis ir atitinkamai jis turi daugiau laiko lėšoms kaupti – tuo daugiau fondo lėšų nukreipiama į rizikingesnius aktyvus, akcijas.

Pastaruoju metu ir politikų, ir ekspertų diskusijose vis dažniau minimas „gyvenimo ciklo“ principo pritaikymas II pensijų pakopoje. Tokia sistema siekiama, kad pensijų fondo investavimo strategija būtų dinamiškai nustatoma, atsižvelgiant į kaupiančiojo amžių bei likusį laiką iki senatvės pensijos pradžios. Taigi pačiam kaupiančiajam nereiktų priimti sprendimo, kokios rizikos pensijų fondą pasirinkti – šiuos sprendimus už jį padarytų jo fondo valdytojas, atsižvelgęs į kaupiančiojo amžių. Kaip veikia „gyvenimo ciklo“ strategija? Kuo pensijų fondo dalyvis jaunesnis ir atitinkamai jis turi daugiau laiko lėšoms kaupti – tuo daugiau fondo lėšų nukreipiama į rizikingesnius aktyvus, akcijas, nes iš jų galima tikėtis didžiausios investicinės grąžos. Bėgant metams ir trumpėjant iki pensijos likusiam laikui, investavimo rizika palaipsniui mažinama, mažinant į akcijas investuojamą lėšų dalį ir didinant į saugiais laikomus vyriausybių vertybinius popierius. Taip dinamiškai keičiant investicijų valdymo strategiją, artėjant senatvės pensijos amžiui būtų išsaugota jau sukauptų lėšų vertė. „Gyvenimo ciklo“ strategijos principu paremta sistema leistų eliminuoti rizikas, susijusias su pasyvia pensijų fondų dalyvių elgsena. Ji taip pat panaikintų rizikas, susijusias ir su per daug dažnu ir spontanišku fondo keitimu, kai siekiama „pasigauti“ finansų rinkose kylančią augimo bangą. „Gyvenimo ciklo“ fondai nėra naujas ar praktikoje neišbandytas sprendimas. Tokio tipo fondai jau ilgą laiką veikia JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Europos šalyse. Taigi turime visas galimybes įvertinti geriausią šiuo metu egzistuojančią praktiką ir pritaikyti tai, kas pensijai kaupiantiems gyventojams Lietuvoje būtų naudingiausia. Tadas Gudaitis yra „Swedbank investicijų valdymo“ direktorius