Vytis SnarskisKai skelbėme nepriklausomybę, Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga – tas liūnas, ištįsęs per šeštadalį pasaulio sausumos – vis dar gyvavo. Nenorėjo nei Gorbačiovas, nei kiti dideli draugai iš Maskvos mūsų paleisti, bet mes vis tiek ryžtingai pasiplovėme. Matėme, kad sovietijoje nėra ne tik respublikų, bet ir socializmo. Ir jokia ten ne sąjunga.
Po metų ar beveik dvejų išgirdome per žinias, kad tą „sąjungą“ galutinai išformavo Jelcinas, beposėdžiaudamas Belovežo girioje su keletu „laisvųjų respublikų“ partinių sekretorių. Pasaulis naiviai patikėjo, kad sovietijos gargaro atkurti nebeįmanoma.
O iš tikrųjų juk bergždžias reikalas lyginti su žeme butaforinį pastatą, kurio visos gyvenamosios landynės yra giliai šachtose. Sovietijos gargaro antžeminė dalis buvo tik skylėtas murzinas fasadas. Jį Jelcinas su draugais ir nugriovė, o visa velniava rūsiuose išliko. O po to, kai savą kadrą prastūmė į Jelcino kėdę, tamsiosios jėgos atkuto. Susigrąžino senąjį himną. Vėliavos – ne, nes raudonesnis už kinus nebebūsi. Susiprato palikti istorijai herbą su kūju, pjautuvu ir žemės rutuliu – su tokiais ginklais pasaulio neužkariausi. Kur kas pažangiau atrodo tas kvantinis paukštis, tuo pačiu metu žiūrintis į dvi puses. Visai kaip postmodernusis Lugandonijos ar Krymo čiabuvis, kuris nieko prieš vienu metu turėti ir Ukrainos, ir Maskolijos pasus su visais bonusais. Bendras plačiosios tėvynės patriotų bruožas – viešai deklaruoti, kad nekenti supuvusių Vakarų, bet verstis per galvą, kaip uždirbti kuo ilgesnį dolerį, kad galėtum įsigyti kuo daugiau vakarietiško gyvenimo atributų ir blizgučių.
Lietuviai, latviai ir ypač estai iškart nusigriovė okupantų pastatytus leninus ir nuėjo į Vakarus. Aišku, ne visi. Jedinstvos raugas pastaruoju metu desperatiškai mėgina susikryžminti su kinų virusu.
Kai Gruzija ir Ukraina garsiai pradėjo šnekėti apie ėjimą į Vakarus, bolševikų reikalo tęsėjai iškart nuo jų atgnybė po du gabalus žemių, kad kaimynams nebūtų per gerai. Ta pati schema, kaip atkabinant Padniestrę nuo Moldovos, kad tie su rumunais nesugalvotų susikukuoti. Panašiai armėnus su azerais su visu jų ar ne jų Kalnų Karabachu pakabino ore, kad neišsibėgiotų. Gruzinai galiausiai pasivadino Sakartvelu – gal tikėjosi apdumti priešus ir išsprūsti iš Kaukazo katilo. Bet tas metodas pasenęs, nebeveikia. Sovietijoje, jei norėjai ko pasiekti, turėjai keisti pavardę į netikrą. Iš Uljanovo radosi Leninas, ir Džiugašvilio – Stalinas. Iš Salomėjos – Nėris. Kad didieji vadai ir socialistinio darbo didvyriai nenumirtų iš kuklumo, ėmėsi savais vardais krikštyti miestus: radosi Leningradas, Stalingradas, Kaliningradas ir galybė visokių kitokių kuibyševų.
Bendras plačiosios tėvynės patriotų bruožas – viešai deklaruoti, kad nekenti supuvusių Vakarų, bet verstis per galvą, kaip uždirbti kuo ilgesnį dolerį.
Lietuvoje į miestus sumaišties įsileista mažiau – tik Sniečkus su Kapsuku, bet visi kaimai gavo po naują kolūkinį vardą – nuo auksinių varpų iki mičiūrinų. Nors kolūkių formaliai nebėra, nuvažiuok į bet kurį kaimą ir pamatysi – tie, kuriems kadaise partija patikėjo būti priešaky ir už kotų laikyti auksines varpas, tepaluotus belarusus spėriai išsikeitė į amerikoniškus traktorius. Nors šiais laikais žemės ūkio technika itin išmani ir ekonomiška, vis dėlto sunku žemelę dirbant išsimaitinti. Štai mūsų didžiausio agrokolūkio paveldėtojas turėjo palydėti savo šeimą į Ispaniją, imtis papildomų neaiškių veiklų: trąšų, politikos ir pan.
Net Lukašenka pagaliau suprato, kad kolūkis, kad ir koks didelis būtų, negali išmaitinti milijonų burnų. Televizinius makaronus baltarusiai nustojo valgyti pernai. Supratęs, kad tikro sviesto ir tikrų pyragų visiems nebeužteks, ėmė grūsti savo šalies piliečius į kalėjimus, ant duonos ir vandens.
Ateis ir Lukašenkos eilė ragauti šitų skalsių vaišių. Kol kas Putino stogas patikimas, pakanka dolerių visiems aplinkiniams Europos ir Azijos kolūkiams šelpti, nes jų esmė ir yra ta, kad jie savęs išmaitinti negali, kas nors juos turi remti iš šalies – arba ES, arba Maskva (jei įmanoma – abi iškart).
Rusijai gerai, joje kolūkių nėra, nes sovietmečiu nebuvo kada rusams maisto gamyba užsiimti. Rusija pavirto į amžinai degančią ir sparčiai tuštėjančią teritoriją su vamzdžiais, dujomis ir nafta. Televizorius sako, kad ten visiems gyventi gera, bet eina garsas, kad klastingieji amerikonai apleido Afganistaną, kur baisūs ir neprognozuojami talibai nežinia ką rezga. Matant, kaip per savaitę prie savo emyratų prisijungė ir Kandaharą, ir Kabulą, kyla klausimų, ar nesugalvos jie Tadžikistano ir Uzbekistano perimti savo globon? O ten Altajus šalia. Ir Uralas ne kažin kokia kliūtis.
Baisu? Ne, nebaisu. Jei bus blogai, supuvę Vakarai visus išgelbės. Kaip visada.
BEREKLAMOS:
