Asmeninis archyvasEkonomisto akimis korupcija iškreipia racionalius ekonominius sprendimus ir sujaukia efektyvų resursų paskirstymą. Tai reiškinys, kai viešąją galią turintys subjektai siekia asmeninės ar grupinės naudos mainais už sprendimus, prieštaraujančius visuomenės ekonominiam efektyvumui ir gerovei.
Prieš kelerius metus Lietuvoje iš esmės pakeistas Korupcijos prevencijos įstatymas (KPĮ) perkėlė korupcijos rizikų valdymo naštą viešojo sektoriaus subjektams bei valstybės ir savivaldybių įmonėms tikintis, kad valstybė taps skaidresnė, efektyvesnė ir artimesnė žmogui. Ir išties – galima įžvelgti teigiamų pokyčių. Dalis institucijų ėmė rimčiau vertinti korupcijos rizikas, atsirado daugiau skaidrumo ir atskaitingumo.
Tačiau realybė ne visur vienoda. Nemažai vadovų vis dar žiūri pro pirštus, o antikorupcinės iniciatyvos stringa dėl biurokratijos, žmogiškųjų išteklių stygiaus ar tiesiog nenoro keistis.
Kodėl vienose įstaigose įstatymas veikia, o kitose – tik „puošia stalą“? Ir ką dar galima padaryti, kad Lietuva taptų ne tik skaidresnė, bet ir teisingesnė visiems?
Įstatymas padėjo sustiprinti atsparumą korupcijai
Teigiamas pokytis tikrai matomas. Lietuvoje KPĮ duoda apčiuopiamų rezultatų – stiprina viešojo sektoriaus efektyvumą ir skaidrumą, didina visuomenės pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis bei sukuria ekonominę naudą valstybei. Pastebimas reikšmingas kokybinis poveikis: įstatymas padėjo sustiprinti viešojo administravimo atsparumą korupcijai, skatina skaidresnius sprendimų priėmimo procesus, o tai ilgainiui didina žmonių pasitikėjimą valdžia.
Viešojo sektoriaus institucijose diegiamos antikorupcinės procedūros gerina valdymo kokybę – mažiau erdvės lieka piktnaudžiavimui, taupomi biudžeto ištekliai, operatyviau teikiamos paslaugos.
Nepakankamas dalies vadovų įsitraukimas
Nepaisant šių laimėjimų, KPĮ įgyvendinimo procese išryškėjo ir nemažai iššūkių, kuriuos būtina spręsti, siekiant didžiausio ilgalaikio poveikio. Vienas opiausių – nepakankamas dalies institucijų vadovų įsitraukimas.
Nors teisės aktai įpareigoja įstaigų vadovus asmeniškai rūpintis antikorupcinės aplinkos kūrimu, praktikoje dažnai ši atsakomybė lieka „ant popieriaus“ arba deleguojama tik žemesnio lygio specialistams. Kai kurioms organizacijoms pritrūko lyderystės ir politinės valios nuosekliai diegti skaidrumo principus – vadovai ne visuomet rodo asmeninį pavyzdį netoleruojant korupcijos.
Padidino darbo krūvį viešajame sektoriuje
Kitas iššūkis – administracinė našta. Naujos antikorupcinės procedūros padidino darbo krūvį viešajame sektoriuje: daugiau laiko tenka skirti ataskaitoms, vidaus auditams, darbuotojų mokymams. Ne visos įstaigos tam turėjo pakankamai žmogiškųjų išteklių, ypač savivaldybėse ir mažesnėse institucijose, kur vienam atsakingam asmeniui tenka koordinuoti daugybę naujų užduočių. Be to, trūksta ir metodologinio aiškumo – iki šiol nėra galutinai patvirtinta vieninga metodika, kaip pamatuoti organizacijų atsparumą korupcijai. Tai apsunkina KPĮ poveikio
stebėseną: neturint bendro kokybinio rodiklio, sudėtinga objektyviai palyginti, kaip skirtingoms institucijoms sekasi įgyvendinti prevencijos priemones. Galiausiai, nepakankamas institucijų tarpusavio bendradarbiavimas ribojo kai kurių antikorupcinių iniciatyvų veiksmingumą – pastebėta, kad skirtingos įstaigos ne visada derina veiksmus tarpusavyje, tad stinga vieningo požiūrio, ypač regionuose.
Kokie pokyčiai būtini šiuo metu?
Atsižvelgiant į šiuos iššūkius, būtini tam tikri pokyčiai siekiant išlaikyti ir padidinti KPĮ naudą. Pirmiausia reikia stiprinti horizontalius ryšius tarp institucijų. Valstybės valdymo sistemoje turi veikti bendradarbiavimo mechanizmai, leidžiantys ministerijoms, agentūroms, savivaldybėms ir kitoms įstaigoms kartu planuoti antikorupcines priemones, keistis informacija, išvengti veiklų dubliavimo. Aiškesnis atsakomybės pasidalijimas ir glaudesnis koordinavimas – būtina sąlyga, kad prevencijos politika nuosekliai veiktų nuo centrinės valdžios iki vietinio lygmens.
Kitas žingsnis – procesų optimizavimas. Svarbu rasti būdų supaprastinti antikorupcinių priemonių įgyvendinimą, kad jos kuo mažiau trikdytų pagrindinę institucijų veiklą. Tai galėtų apimti geresnį informacinių technologijų pritaikymą (pvz., automatizuotas rizikos veiksnių vertinimas), vieningas ir aiškias gaires, kad darbuotojams nereikėtų gaišti laiko interpretacijoms, bei perteklinių ataskaitų mažinimą. Taip būtų sumažinta administracinė našta, o prevencijos priemonės taptų efektyvesnės.
Trečias prioritetas – kokybiškos atsparumo korupcijai vertinimo metodikos sukūrimas ir įgyvendinimas. Tokia metodika, patvirtinta Vyriausybės lygiu, taptų objektyviu įrankiu įvertinti, kurios institucijos yra geriausiai pasirengusios atsispirti korupcijai. Ji leistų nustatyti aiškius rodiklius ir periodiškai matuoti pažangą, nukreipiant dėmesį ten, kur situacija prasčiausia. Kokybiškas ir vieningas vertinimo modelis suteiktų galimybę mokytis iš geriausiai pasirodančių įstaigų patirties ir kilstelėti bendrą antikorupcinės kultūros lygį.
Dėmesys viešųjų pirkimų skaidrinimui
Ypatingas dėmesys turi išlikti viešųjų pirkimų skaidrinimui. Būtent šioje srityje korupcijos rizika tradiciškai didžiausia, o neskaidrūs sandoriai brangiai kainuoja valstybei. Siekiant ilgalaikio rezultato, būtina tęsti pradėtą viešųjų pirkimų sistemos skaidrinimą. Kuo skaidresni ir konkurencingesni bus pirkimų procesai, tuo daugiau sutaupys mokesčių mokėtojai, o verslo įmonės labiau pasitikės, kad gali sąžiningai laimėti konkursus be neoficialių „tarpininkų“.
Ne mažiau svarbus frontas kovoje su korupcija – privataus sektoriaus ir visuomenės įsitraukimas. Nors antikorupcines reformas inicijuoja valdžios institucijos, ilgalaikė sėkmė įmanoma tik tuomet, kai verslas ir pilietinė visuomenė tampa aktyviais partneriais.
KPĮ suteikė pagrindą didesniam šių grupių dalyvavimui (pvz., skatinamos verslo iniciatyvos diegti etikos kodeksus, sudarytos galimybės nevyriausybinėms organizacijoms teikti siūlymus, stebėti antikorupcines programas). Vis dėlto kol kas ne visos įmonės ir piliečiai pilnai išnaudoja šias galimybes. Dalis verslo subjektų lieka pasyvūs, o jų motyvacija jungtis į skaidrumo iniciatyvas ribota.
Panašiai ir pilietinės visuomenės balsas dažnai apsiriboja vien simboliniu dalyvavimu – pavyzdžiui, atsiliepiama į viešas konsultacijas, tačiau trūksta nuoseklaus spaudimo reikalauti atskaitomybės. Todėl būtina toliau didinti visuomenės sąmoningumą ir verslo paskatas prisidėti prie korupcijos prevencijos.
Kai įmonės pačios diegs „nulio tolerancijos“ korupcijai kultūrą, o piliečiai aktyviai domėsis valdžios sprendimais ir praneš apie galimus pažeidimus, antikorupcinė aplinka taps tvaresnė.
Dr. Arūnas Burinskas yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dėstytojas
