Pirkdami naują šaldytuvą visada svarstome ir sveriame. Ar reikia, kodėl reikia, kodėl senasis įrenginys nebetinka, kokie poreikiai pasikeitė. Galvojame, ar apsimoka pirkti naują, koks jis bus – įmontuojamas ar pastatomas, su nuline zona, šaldikliu ar be ir pan.
Tą patį reikėtų daryti ir svarstant naujus įstatymus. Bent jau taip numatyta instrukcijose. Pamatiniai įstatymų leidybos reguliavimai priimant bet kokius teisės aktus visuomet nurodo sekti tomis pačiomis loginėmis grandinėmis: įsivertinti, ar tikrai reikia ir kodėl, atsakyti į klausimus, kas pasikeitė ir ar teisės aktus priimti apsimoka. Atsakyti, ar tikslinga, proporcinga ir efektyvu tai daryti. Tik šiuo atveju reikia galvoti ne apie savo, kaip įstatymo leidėjo, poreikius, o apie visuomenę.
Apsisprendimą pirkti ar ne naują šaldytuvą reikšmingai lemia tai, ar pradedame svarstymo procesą jau su nusiteikimu, kad reikės naujo įrenginio, ar realiai analizuojame esamos situacijos problemas. Patirtis liudija, kad apgalvoję savo „šaldytuvo situaciją“ dažnai susimąstome, kad naujo daikto gal visgi nereikia.
Tačiau priimant įstatymus viena svarbiausių alternatyvų – alternatyva išvis nieko nekeisti arba netaisyti to, kas nėra sugedę – labai dažnai pamirštama.
