Per pastaruosius kelerius metus daugelis pirmą kartą išgirdo apie bylinėjimosi (dažniausiai – arbitraže, rečiau – teisme) finansavimą pasitelkiant trečiąsias šalis. Nors užsienio žiniasklaidoje intensyviai informuojama apie šią sparčiai populiarėjančią praktiką, trečiosios šalies ginčų sprendimo finansavimas vis dar išlieka ne iki galo suprantamas net ir teisininkams, arbitrams, įmonių vadovams.
Arbitražo ar teismo proceso finansavimo rinka yra platus verslas. Nuo 2012 m. Vakarų šalyse ši rinka išaugo daugiau nei 500 proc. – daugėjo užbaigtų sandorių, aktyvių rėmėjų ir perspektyvių finansavimo galimybių ieškančių dalyvių.
Taip pat atsirado suabejojusių tokios rinkos veiksmingumu ar nerimaujančių, kad tokie rėmėjai sutiks finansuoti neperspektyvias bylas. Realybėje šie nuogąstavimai nepasitvirtino. Nors rinka pastaraisiais metais augo eksponentiškai, arbitražo ar teismo procesų finansuotojai išlieka labai atsargūs: dauguma atmeta daugiau nei 80 proc. visų apsvarstytų paraiškų. Tačiau, nesikreipdami dėl arbitražo ar teismo proceso finansavimo, daugelis pareiškėjų negalėtų iš turtingų oponentų išsireikalauti atlyginti žalą.
Arbitražo ar teismo procesų finansavimo rinka auga kartu su didėjančiu teisininkų informuotumo ir finansavimo galimybių, kuriomis gali pasinaudoti jų klientai, supratimu. Vis dėlto, teisininkų žinių spragų vis dar būna, o tai nenaudinga klientams.
Arbitražo ar teismo procesų finansavimas sparčiai plėtojamas ir dėl to, kad leidžia įmonėms išnaudoti neišspręstus reikalavimus, taip pat tęsti arbitražo ar teismo procesus išlaikant nuostolių rizikos kontrolę. Teisminiai ginčai ir arbitražas, ypač investuotojų ir valstybių arbitražo procesai, yra dažnai nepagrįstai brangūs ir neefektyvūs, todėl trečiųjų šalių suteikiamas finansavimas leidžia siekti teisingumo ir išlygina dalyvių galimybes.
Teisminiai ginčai ir arbitražas, ypač investuotojų ir valstybių arbitražo procesai, yra dažnai nepagrįstai brangūs ir neefektyvūs, todėl trečiųjų šalių suteikiamas finansavimas leidžia siekti teisingumo ir išlygina dalyvių galimybes.
Pavyzdžiui, nesėkmę patyrusi bendrovė galėjo būti svarbi kitos įmonės plėtrai – būti jos pagrindinis projektas, su kuria pastaroji siejo savo viltis ir kuriai skyrė daug savo finansinių išteklių. Kitoms korporacijoms žlugusi įmonė galėjo tebūti viena iš kelių dešimčių, su kuriomis ji kasmet bylinėjasi, o lėšų praradimas nebūtų reikšmingas. Tokių dviejų įmonių ginčų sprendimo dinamika labai skirtųsi, palyginti su dviejų lygių priešininkų arbitražu ar teismu. Mažesnioji įmonė, – kuri dažnai būna ieškovė, – paprastai neturi finansinių išteklių samdyti brangiems patarėjams bylai vesti. Be to, investavusi daug lėšų į nepavykusį verslą, vargu ar įmonė galėtų dar daugiau pinigų skirti jau nesėkmę patyrusiam projektui.
Didesnė įmonė (paprastai atsakovė) tokių sunkumų nepatiria. Iš tiesų, gavusi mažesnės įmonės reikalavimą, didesnioji gali ne tik pasamdyti pačius geriausius patarėjus, bet ir leisti savo teisininkams kurti strategiją, kuria būtų siekiama užtęsti procesą ir kaip įmanoma labiau apsunkinti oponento būklę.
Taip pat svarbu ir tai, kad teisininkų kontoros gali aptarnauti tik tuos klientus, kurie išgali sumokėti už paslaugas, o tai yra akivaizdus apribojimas, kuris vien dėl to neleidžia daugeliui teisininkų kontorų imtis įdomių ir dėmesio vertų atvejų. Arbitražo ar teismo proceso finansavimas leidžia teisininkams imtis tokių atvejų ir užsitikrinti, kad potencialūs klientai bus tinkamai finansuojami.
Kaip tai veikia?
Arbitražo ar teismo proceso finansavimas – tai specialus komercinis finansavimas, orientuotas į arbitražo ar teismo ieškinius, nukreiptus į turtą. Kai kuriais arbitražo ar teismo atvejais finansavimas yra būtinas, pavyzdžiui, kai ieškovas negali padengti bylinėjimosi išlaidų, jam gresia būti likviduotam, nėra pakankamai lėšų arba kai turtas buvo konfiskuotas. Kitais atvejais pasirinkimą pasitelkti išorės kapitalą lemia ir buhalteriniai motyvai, rizikos netoleravimas ar finansinė analizė.
Bet kurioje įmonėje yra daugybė struktūrų, skirtų arbitražo ar teismo finansavimo poreikiams patenkinti, įskaitant ieškinių finansavimą su regreso teise (iš bankų ar specializuotų tiekėjų), ieškinių finansavimą be regreso teisės, regresinius ieškinius, įmonės, kuriai priklauso reikalavimas, pagrindinį, subordinuotą, tarpinį arba nuosavo kapitalo finansavimą, specialiosios paskirties įmonių, kurioms patikėti ieškiniai ar kurios tampa ieškinius teikiančių įmonių steigėjomis, naudojimą ir t. t.
Taigi, nereikėtų nuvertinti šios sudėtingos ir sparčiai besiplėtojančios finansų srities. Be to, bet kurios formos išorės kapitalo telkimas nėra naujas dalykas. Pakito tik tai, kad per pastaruosius kelerius metus stebėjome sparčią arbitražo ar teismo finansavimo profesionalizaciją.
Arbitražo ar teismo proceso finansavimas veikia taip pat veiksmingai kaip ir sėkmės mokestis, o finansuotojas atsiduria tarp teisininkų kontoros ir kliento. Klientui tai tėra susitarimas dėl sėkmės mokesčio, kuris niekuo nesiskiria nuo siūlomo teisininkų kontorų, besiimančių bylų ir sutinkančių atsisakyti viso ar dalies užmokesčio už paslaugas mainais už didesnį mokestį palankios baigties atveju. Finansavimo teikėjai užmezga sutartinius santykius tiesiogiai su ieškovu, tačiau finansuotojas nėra proceso šalis ir jo tiesiogiai nekontroliuoja.
Žinoma, jei finansuotojas tampa šalimi, – galbūt įsigydamas reikalavimą, – tada situacija gali būti kitokia, bet tik todėl, kad šalims – finansuotojui ir savininkui – taikomos bendros išlaidų padengimo taisyklės.
Kreipimasis į finansuotojus
Didelis arbitražo ar teismo proceso finansavimo poreikis į rinką pritraukė ir daug finansuotojų – dauguma iš jų per pastaruosius penkerius metus. Nemažai tokių finansuotojų investuoja į komercinius ginčus JAV ar Jungtinėje Karalystėje, taip pat tarptautinius arbitražus. Dalis finansuotojų renka finansavimą konkrečiai bylai ir veikia kaip brokeriai, o kiti lėšų gauna iš stambių institucinių investuotojų.
Nėra neįprasta, ypač investicinio arbitražo atvejais, susitarti dėl reikalavimų, kurių vertė dažnai viršija 100 mln. JAV dolerių. Be to, vidutinė ginčijamų reikalavimų vertė tarptautinio arbitražo finansavimo paraiškose yra 250 mln. JAV dolerių. Gali pasirodyti, kad kreiptis į teismą būtų naudingiau finansuotojams, nes daugiau galimybių gauti sėkmės mokestį, tačiau dauguma finansuotojų suvokia, kad teismai nedažnai priteisia tokio dydžio sumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad finansuotojai dažniau mano, jog egzistuoja didesnė galimybė susigrąžinti nusavintas investicijas nei, pavyzdžiui, prarastą pelną, kurį potencialiai sunkiau įrodyti. Jeigu finansuotojas mato, kad yra didelė galimybė atgauti negrąžintas investicijas, atsiranda ir daug daugiau šansų sulaukti kelių finansavimo pasiūlymų. Gerokai sunkiau gauti finansavimą siekiant prisiteisti grynai ekonominius nuostolius.
Finansuotojai taip pat nepamiršta, kad kuo didesnė ieškinio vertė, tuo mažiau tikėtina, kad byla bus išspręsta. Tokiais atvejais iš anksto susitarus dėl priimtinos susitarimo sumos galima užsitikrinti, kad tiek klientas, tiek finansuotojas atėjus laikui išliks pragmatiški.
Svarbu ir tai, kad jei kreipiamasi tik į vieną ar du finansuotojus ir jie atmeta bylą, tokiu atveju ne tik sugaištama nuo šešių iki aštuonių savaičių – tai taip pat daugiau nei 50 proc. sumažina galimybę gauti finansavimą kitur. Finansuotojai dažnai nori žinoti, ar kas nors svarstė bylą prieš juos ir, jei taip, kokios buvo jų išvados. Kreiptis į kelis rėmėjus vienu metu (tiesiogiai ar per finansavimo brokerius) yra saugiausias būdas apsaugoti kliento poziciją.
Nors prieš kelerius metus teisininkai kreipdavosi į vieną ar du finansuotojus, šiandien didelėje byloje gali būti daugiau nei 15 rėmėjų, tad svarbu atlikti platesnę (tačiau tikslinę) rinkos paiešką. Tai ne tik atitiktų kliento interesus gauti geriausią pasiūlymą, tačiau ir toks teisingas požiūris į rinką neatbaidys pateikti kliento prašymo.
Šiandien teisininkai turi sugebėti paaiškinti siūlomas paslaugas ir jų struktūras, žinoti, kaip apsaugoti kliento poziciją rinkos platybėse, ir mokytis iš kitų klaidų. Teisininkai turėtų paaiškinti klientams visas finansavimo galimybes. Arbitražo ar teismo procesų finansavimo paklausa vis didėja, o iš teisininkų perspektyvos būtų per daug pavojinga manyti, kad klientai nebus suinteresuoti.
