Pastarųjų kelerių metų įvykiai, tokie kaip Rusijos kibernetinis įsikišimas siekiant pakreipti 2016 m. JAV prezidento rinkimų baigtį Donaldo Trumpo naudai, anoniminiai kibernetiniai išpuoliai, 2015 m. sutrikdę Ukrainos elektros tiekimo tinklą, ir „Stuxnet“ virusas, sunaikinęs tūkstantį Irano centrifugų, sustiprino vis labiau augantį nerimą dėl konfliktų kibernetinėje erdvėje.

Vasarį vykusioje Miuncheno saugumo konferencijoje Nyderlandų užsienio reikalų ministras Bertas Koendersas paskelbė apie kuriamą naują nevyriausybinę Pasaulinę kibernetinės erdvės stabilumo komisiją, kuri papildys Jungtinių Tautų Vyriausybinių ekspertų grupės darbą. Šios grupės 2010, 2013 ir 2015 m. ataskaitos padėjo parengti derybų dėl kibernetinio saugumo darbotvarkę, o naujausioje ataskaitoje buvo pristatytas normų rinkinys, kurį patvirtino Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja. Vis dėlto, nors sulaukė pradinės sėkmės, Vyriausybinių ekspertų grupė turi tam tikrų apribojimų. Iš esmės, jos nariai yra techniniai Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus patarėjai, o ne visus įgaliojimus gavę valstybiniai derybininkai. Narių skaičius išaugo nuo 15 iki 25, bet daugelis šalių neturi balso. Tačiau su Vyriausybinių ekspertų grupe susijęs gerokai svarbesnis klausimas: ar normos iš tiesų riboja valstybių elgseną?

Daugelis ekspertų sutinka, kad šiandien politiniu atžvilgiu nebūtų įmanoma sudaryti pasaulinės sutarties dėl kibernetinės erdvės.

Daugelis ekspertų sutinka, kad šiandien politiniu atžvilgiu nebūtų įmanoma sudaryti pasaulinės sutarties dėl kibernetinės erdvės (tiesa, Rusija ir Kinija pateikė tokius siūlymus Jungtinėms Tautoms). Bet norminius valstybių apribojimus lemia ne tik oficialios sutartys, bet ir elgsenos kodeksai, įprasta šalių praktika, taip pat plačiai išsakomi tinkamo elgesio tam tikroje grupėje lūkesčiai (iš kurių ir atsiranda bendroji teisė). Šie apribojimai gali būti pasauliniai, daugiašaliai arba dvišaliai. Bet ką apie norminės politikos priemonių veiksmingumą mums pasakoja istorija? Dešimtmetį po Hirošimos taktiniai branduoliniai ginklai plačiai laikyti „normaliais“, ir JAV karinių pajėgų dislokuoti daliniai turėjo branduolinę artileriją, branduolinių sausumos minų, branduolinių priešlėktuvinių ginklų. 1954 ir 1955 m. JAV generalinio štabo pirmininkas tuomečiam šalies prezidentui Dwightui Eisenhoweriui pareiškė, kad Dienbjenfu miesto Vietname gynybai ir jūroje esančiose salose prie Taivano reikėtų panaudoti branduolinius ginklus (D. Eisenhoweris šį patarimą atmetė). Vėliau, nusistovėjus neoficialiai branduolinių ginklų nenaudojimo normai, požiūris pasikeitė. Nobelio premijos laimėtojas ekonomistas Thomas Schellingas tvirtino, kad atsiradusi branduolinių ginklų nenaudojimo norma buvo vienas svarbiausių ginklų kontrolės aspektų per pastaruosius 70 metų. Ji varžė tam tikrų sprendimų priėmimą. Vis dėlto neįmanoma užtikrintai pasakyti, ar naujos branduolinės valstybės, pavyzdžiui, Šiaurės Korėja, irgi mano, kad sąnaudos, patirtos peržengus lemtingą ribą, neatpirks naudos. Panašiai po Pirmojo pasaulinio karo atsirado visuotinis nepritarimas karyboje naudoti nuodingąsias dujas, o 1925 m. Ženevos protokolu uždrausta griebtis cheminio ir biologinio ginklo. XX a. aštuntajame dešimtmetyje dviem sutartimis neleista gaminti ir kaupti tokių ginklų, todėl išaugo ne tik jų panaudojimo, bet ir laikymo kaina. Patikrinimą apibrėžiančios Biologinių ginklų konvencijos nuostatos yra silpnos (šalys tėra įpareigotos teikti ataskaitas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai), ir XX a. aštuntajame dešimtmetyje tokie draudimai neužkirto kelio Sovietų Sąjungai toliau turėti ir kurti biologinius ginklus. Panašiai Cheminių ginklų konvencija nesustabdė Saddamo Husseino arba Basharo al Assado nuo cheminių ginklų panaudojimo prieš savo šalies piliečius. Vis dėlto abi šios sutartys formuoja aplinkos požiūrį į tokius veiksmus. Dėl to buvo pateisintas 2003 m. įsiveržimas į Iraką ir 2014 m. tarptautinės pastangos sunaikinti daugumą Sirijos cheminių ginklų. Šiuo metu Biologinio karo konvenciją yra ratifikavusios 173 valstybės, todėl tokius ginklus norinčios kurti šalys priverstos tuo užsiimti slapta, o išaiškėjus šiai veiklai, jas greičiausiai pasmerktų didžioji dalis pasaulio. Norminiai draudimai gali būti aktualūs ir kibernetinėje srityje, bet čia skirtumas tarp ginklo ir ne ginklo priklauso nuo ketinimų. Būtų sunku uždrausti (ir visiškai neįmanoma patikimai užginti) kurti ir turėti tam tikras kompiuterines programas ar net jas panaudoti žvalgybai. Šiuo atžvilgiu pastangos užkirsti kelią kibernetiniam konfliktui nepalyginamos su branduolinių ginklų kontrole, kuri atsirado per Šaltąjį karą ir yra užtikrinama sudėtingomis sutartimis bei išsamiais patikros protokolais.

Veiksmingesnis kibernetinio karo norminės kontrolės metodas būtų drausti ne ginklus, o taikinius.

Veiksmingesnis kibernetinio karo norminės kontrolės metodas būtų drausti ne ginklus, o taikinius. JAV skatina požiūrį, kad Ginkluotų konfliktų įstatymas, draudžiantis tyčines atakas prieš civilius gyventojus, galioja ir kibernetinei erdvei. Atitinkamai JAV pasiūlė, kad vietoj įsipareigojimų pirmoms nepanaudoti kibernetinių ginklų valstybės turėtų pasižadėti taikos metu netaikyti kibernetinių ginklų prieš civilinius objektus. Šiam norminimo metodui pritaria ir Vyriausybinių ekspertų grupė. Tokį draudimą sutvirtintų pasitikėjimą stiprinančios priemonės, kaip antai pasižadėjimas teikti teismo ekspertizės pagalbą ir nesikišti į veiklą, kurią vykdo reagavimo į kompiuterinio saugumo incidentus komandos. 2015 m. liepą paskelbta Vyriausybinių ekspertų grupės ataskaita daugiausia dėmesio skyrė ne konkrečiam kodeksui paskelbti, o siekiui apriboti išpuolius prieš tam tikrus civilinius taikinius. 2015 m. rugsėjį susitikę JAV prezidentas Barackas Obama ir Kinijos pirmininkas Xi Jinpingas susitarė įkurti ekspertų komisiją šiam Vyriausybinių ekspertų grupės pasiūlymui išanalizuoti. Vėliau minėtąją ataskaitą patvirtino G 20 šalių vadovai ir ji buvo nukreipta Jungtinių Tautų Generalinei asamblėjai. Išpuolis prieš Ukrainos elektros tiekimo sistemą įvyko 2015 m. gruodį, netrukus po to, kai buvo pateikta ataskaita, o 2016 m. Rusija nelaikė JAV rinkimų proceso apsaugota civiline infrastruktūra. Kibernetinių ginklų norminė kontrolė vis dar lėtai kuriama ir tebėra neužbaigta. Josephas S. Nye yra Harvardo universiteto lektorius, naujosios Pasaulinės kibernetinės erdvės stabilumo komisijos narys © „Project Syndicate“