Sveiki, susipažinkite su Jonu. Jam beveik 40 metų, gyvena Vilniuje. Jonas turi šeimą, darbą, draugų, santaupų, pomėgių. Turi mėgstamą barą ir sporto klubo abonementą, brangius bilietus į naujametę „Traviatą“ ir pigius skrydžio bilietus į Kretą. Ir dar Jonas turi depresiją.
Ilgą laiką jis šią diagnozę slėpė. Bet jau pačioje savo ligos gydymo pradžioje įsitikino, kad ją slėpti – brangu. O neslėpti – dar brangiau. Kreipęsis į specialistus Jonas sužinojo, kad iš esmės turi dvi galimybes: pats mokėti už antidepresantus ir psichoterapeuto konsultacijas arba imti tai, ką duoda, t. y. kompensuoja, valstybė. Kaip Jonui buvo paaiškinta, antruoju atveju tai įprastai reiškia 10 nemokamų konsultacijų per metus. Tačiau pas psichoterapeutą Jonas reguliariai lankosi jau ketverius metus, mažiausiai kartą per savaitę. Metuose yra 52 savaitės. Vadinasi, Jonui per metus reikia ne dešimties, o mažiausiai penkis kartus daugiau konsultacijų. Viena konsultacija Vilniuje įprastai kainuoja nuo 30 iki 50 eurų. Dar panašiai tiek kas mėnesį reikia pridėti vaistams ir privačioje klinikoje išrašomam receptui. Gydymosi pradžioje Jonas dar svarstė, ar tikrai galės sau leisti tokias išlaidas. Tačiau iš jį konsultavusio specialisto išgirdo užuominų, jog geriau depresiją gydytis privačiai. Nepaliekant jokių įrašų ligos istorijoje. Nes jei liks įrašų, kaip sakė medikas, nežinia, kada jie pasivys ir pakiš koją, pavyzdžiui, bandant įsidarbinti valstybės tarnyboje.
Vėliau Jonas pastebėjo, kad apie depresiją ir kitas psichikos ligas pradėta kalbėti garsiau. Valstybinis sveikatos sektorius pranešimais spaudai ir parodomaisiais renginiais taip pat ragino nestigmatizuoti šių ligų, ieškoti pagalbos ir nebijoti apie tai kalbėti. Ir Jonas išdrįso. Pirmiausia, kai ėmė tvarkytis būsto paskolos ir gyvybės draudimo dokumentus. O čia ir sužinojo, kad vizitai pas psichoterapeutą turi savo kainą ne tik jo kabinete. Užpildęs klausimyną apie savo psichikos sveikatą, pripažinęs, kad geria antidepresantus ir lanko psichoterapiją, Jonas išgirdo, jog jam pabrangs gyvybės draudimo įmokos. Mat jis tapo rizikos grupei priskiriamu asmeniu.
Vėliau Jonui reikėjo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, o dėl tos priežasties vėl teko apsilankyti pas gydytojus. Bendrosios praktikos specialistas Jonui atvirai patarė nuslėpti savo diagnozę. Nes, anot mediko, jeigu Jonas prisipažins, kad lankosi ar yra lankęsis pas psichologą, vairuotojo pažymėjimo, tikėtina, nebegalės taip paprastai prasitęsti.
