ES pradėjo ir baigė metus krizėmis, o 2023-ieji irgi ramybės nežada. Praėjęs sausis pasveikino Briuselį Rusijos keliama įtampa, kuri galiausiai išvirto į agresyvų karą – pirmąjį tokio masto po Antrojo pasaulinio karo.
Visos iki tol senųjų europiečių puoselėtos idėjos apie Rusijos integravimą-demokratizavimą per prekybą ir ekonomiką buvo sudaužytos į šipulius, o naujųjų ES narių, tarp jų ir Lietuvos, įspėjimai apie Maskvos imperializmą ir panieką Vakarų vertybėms pasirodė esą teisingi. Vokietija buvo priversta 180 laipsnių kampu keisti savo Rytų ir energetikos politiką, taip pat prisiminti, kad ji gali būti stipriausia ES narė ne tik ekonomiškai, bet ir kariniu atžvilgiu.
Deja, kriziniai metai taip pat atskleidė, kad tam Berlynas, ar tiksliau – tuomet dar naujasis kancleris Olafas Scholzas, nėra pasiruošęs: skambius pareiškimus keitė nykūs veiksmai. Pirmą kartą per kelis dešimtmečius pasaulyje garsiau skambėjo Vokietijos užsienio reikalų ministrės balsas, o ne kanclerio mekenimas. Vokietija nusišalino nuo ES lyderystės, kurią taip stipriai į savo rankas buvo paėmusi O. Scholzo pirmtakė Angela Merkel.
Visa tai turėjo būti puiki proga napoleoniškų ambicijų nestokojančiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, kuris sugebėjo dar vieną kadenciją išsilaikyti Eliziejaus rūmuose. Vis dėlto dar nuo Napoleono karų įskiepytas Stokholmo sindromas, kad „Rusija – didžiadvasė“, ir tradiciškai gan arogantiškas požiūris į Rytų Europą nugalėjo. Rezultatas – susirūpinęs E. Macronas prie telefono. Prancūzija taip pat turėjo ambicingą 2022 m. pirmo pusmečio pirmininkavimo ES darbotvarkę, tačiau karas nepaliko vietos ambicijoms – teko gesinti kasdienius gaisrus.
