Viešąją erdvę okupavus naujienoms apie COVID-19, mažai kas atkreipė dėmesį į tai, kad vasario 24 – kovo 4 dienomis Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertai nagrinėjo Baltarusijos pasirengimą Astravo atominės elektrinės (AE) eksploatacijai.
TATENA delegacijai vadovavęs Milko Kovačiovas baltarusių energetikus apibūdino kaip gerai parengtus, motyvuotus ir kompetentingus, o TATENA generalinio direktoriaus pavaduotojas Michailas Čudakovas gyrė Baltarusiją už per pastaruosius 10 metų pasiektą pažangą plėtojant branduolinę energetiką. Ši panegirika siunčia aiškų signalą, kad Lietuvai metas liautis įtikinėti TATENA Astravo AE saugos trūkumais ir pradėti gvildenti problemos esmę – kodėl Viena mato gerą praktika ten, kur krenta reaktoriaus korpusai, pažeidinėjamos tarptautinės sutartys ir areštuojami branduolinės energetikos oponentai? Kartu tai skatina klausti – ką daryti toliau?
Lietuvos lūkesčiai
TATENA vaidmuo Lietuvos užsienio politikoje dėl Astravo AE paaiškėja 2010 m. birželį, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su jos generaliniu direktoriumi Yukiya Amano. Susitikimo metu prezidentė diplomatiškai užsimena, kad Baltarusijoje planuojama statyti Astravo AE turėtų atitikti tarptautinius branduolinės saugos standartus, kurie ilgainiui tampa pagrindiniais Lietuvos užsienio politikos raktažodžiais.
Branduolinės saugos standartai yra detalios TATENA rekomendacijos, kurių įgyvendinimas nėra privalomas, tačiau – pageidaujamas. Tai – techninio pobūdžio dokumentų rinkiniai, reprezentuojantys per daugiau nei pusę amžiaus sukauptą patirtį branduolinės saugos srityje ir nurodantys konkrečius jos principus, tikslus ir įgyvendinimo priemones. Rekomendacijų perkėlimą į nacionalinį lygmenį nagrinėja TATENA atitikties vertinimo misijos, tačiau prieš tai turi gauti valstybės kvietimą.
Lietuvos diplomatai tiek tiesiogiai, tiek per tarptautines organizacijas spaudė Baltarusiją pasikviesti TATENA ekspertus ir leisti jiems įvertinti Astravo AE atitiktį organizacijos saugos rekomendacijoms. Viena vertus, Lietuva tikėjosi, kad TATENA ekspertų vizitai paskatins Baltarusiją pasitempti ir daugiau dėmesio skirti branduolinei saugai. Kita vertus, kaip įmanoma platesnis TATENA įtraukimas į Baltarusijos branduolinės energetikos priežiūrą turėjo atskleisti Astravo AE saugos problemas, jas paviešinti ir tokiu būdu pagrįsti Lietuvos išsakomą kritiką kaimynystėje statomai branduolinei jėgainei.
Kaip Viena Baltarusijos mundurą skalbė
Baltarusija pradėjo pakankamai intensyvų bendradarbiavimą su TATENA. Šalyje lankėsi aštuonios atikties vertinimo misijos. Atvyko net ir pats organizacijos vadovas Y. Amano. Nepaisant to, TATENA įtraukimas į Astravo AE statybas, švelniai tariant, neatitiko Lietuvos keltų lūkesčių. TATENA, po kiekvieno jos deleguotų ekspertų vizito publikuodama Baltarusiją liaupsinančius pranešimus, padėjo Minskui formuoti teigiamą Astravo AE įvaizdį ir diskredituoti jos saugą kritikuojančią Lietuvą.
Pirmoji TATENA delegacija, 2010 m. atvykusi vertinti Baltarusijos avarinio pasirengimo, savo ataskaitoje parašė, kad liko sužavėta „kolegų pasišventimu ir žiniomis.“ Po aštuonerių metų pakartotinai Minsko avarinį pasirengimą išnagrinėję TATENA ekspertai konstatavo, kad kai kurios Baltarusijos pasitelktos priemonės „viršija saugumo standartuose nustatytus lūkesčius“. Panašūs pagyrimai išsakomi ir vėliau – Baltarusija giriama ir vien dėl paties ekspertų apsilankymo fakto.
Daug žalos Lietuvai padaro 2016 m. balandžio 19 d. Baltarusijoje apsilankiusio Y. Amano išsakyta mintis, kad Baltarusija yra viena iš labiausiai pažengusių branduolinės energetikos naujokių. Kiek ironiška, kad šiuos žodžius TATENA vadovas ištaria praėjus tik kelioms dienoms po to, kai balandžio 8 d. įvyksta pirmasis žinomas incidentas Astravo AE statybvietėje, tačiau toks Y. Amano pareiškimas vis tiek tampa svarbiu Baltarusijos viešosios diplomatijos ramsčiu.
Teigiami TATENA atsilepimai Baltarusijai daugiausiai pasitarnauja būtent tada, kai Minskui adresuojama daug kritikos dėl Espo ir Orhuso konvencijų pažeidimų, 2016 m. Astravo AE įvykusių incidentų ir sistemiškų bandymų juos užglaistyti. Astravo AE, tapusi Europos Parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijų ir nevyriausybinių organizacijų kritikos objektu, viešojoje erdvėje bent iš dalies reabilituojama TATENA atitikties vertinimo pagrindu išsakomais pagyrimais.
TATENA pareiškimus apie Astravo AE saugą cituoja ne tik vietinė Baltarusijos žiniasklaida, bet ir žymiai platesnę auditoriją pasiekiantys ir sprendimus priimančių pareigūnų nuomonę formuojantys leidiniai. Štai „the National Interest“ 2018 m. liepos 18 d. publikuotame straipsnyje Theodore'as Karasikas ragina Europos Sąjungą ir JAV neremti Lietuvos pasipriešinimo Astravo AE statyboms, nes TATENA pareiškimai rodo, kad Baltarusija atitinka tarptautinius branduolinės saugos standartus.
Žinant pakartotinai įrodytus Espo ir Orhuso konvencijų pažeidimus, Minsko jėgos struktūrų vykdytas represijas prieš aplinkosaugos aktyvistus, Astravo AE statybose įvykusius incidentus ir bandymus juos nuslėpti, tokie TATENA pareiškimai, vaizdžiai tariant, primena baltarusiško munduro skalbimą. Tačiau jie aiškiai parodo ir tai, kad Lietuva, aukštindama TATENA autoritetą branduolinės saugos srityje ir tuo pačiu ragindama Baltarusiją su ja aktyviai bendradarbiauti, pati paskatino Astravo AE legitimaciją.
Branduolinės saugos marketingas
TATENA vizitus galima vertinti ne tik viešojo diskurso prasme, bet ir kaip Astravo AE saugą stiprinantį veiksnį, tačiau to sureikšminti nevertėtų. TATENA rekomendaciniai leidiniai skaičiuojami šimtais, o jų apimtys – dešimtimis tūkstančių puslapių. Jie paliečia įvairius branduolinės saugos elementus (avarinį pasirengimą, saugos kultūrą, personalo apmokymą, aikštelės parametrus, reaktoriaus dizainą ir daugelį kitų), o įvairios atitikties vertinimo misijos, kurių mandatas gali kisti priklausomai nuo šalies pageidavimo, vertina atskiras saugos dalis.
Praktikoje tai reiškia du dalykus. Pirma, turint omenyje TATENA atitikties vertinimo misijų gausą ir tai, kad su jų apsilankymu sietinas išlaidas apmoka ekspertus kviečianti valstybė, visapusiškas atitikties TATENA standartams įvertinimas yra neįmanomas. Antra, pozityvios TATENA ekspertų išvados apie vieną saugos segmentą, tarkim, avarinį pasirengimą, nieko nepasako apie kitus saugos elementus, tačiau organizacijos publikuojami pareiškimai formuoja teigiamą viešąjį diskursą apie bendrą saugos būklę šalyje.
Tai puikiai atskleidžia ir paskutinis TATENA vizitas Baltarusijoje. TATENA ekspertai 2020 m. vasarį į Baltarusiją atvyksta tam, kad įvertintų jos pasirengimą Astravo AE eksploatacijai, tačiau vertinimo rezultatus apibendrinantis pranešimas daugiausia dėmesio skiria abstrakčiam Baltarusijos šlovinimui.
Pirmiausia pranešime dėstoma TATENA pareigūnų panegerika apie darbuotojų kompetenciją ir Baltarusijos pažangą, vėliau – cituojamos Baltarusijos viceministro energetikai Michailo Michadiuko mintys apie visapusišką Minsko skaidrumą. Pranešime tik epizodiškai užsimenama apie esmę – Baltarusija beveik baigė rengti pirmosios AE paleidimui reikalingą infrastruktūrą. Nors TATENA ir subtiliai implikuoja, kad Baltarusija dar nėra pilnai pasiruošusi Astravo AE paleidimui, ši žinutė pranyksta Minskui adresuotos panegirikos fone.
Lietuvos atsakas
Nepaisant Lietuvai nepalankios TATENA laikysenos, Vilnius toliau elgėsi taip, lyg dėl to būtų kaltas Minskas, o ne Viena. Lietuva kaltino savo rytinę kaimynę, kad ji pernelyg stipriai apribojo TATENA mandatą vertinti Astravo AE atitiktį organizacijos saugos standartams. 2017 m. TATENA Generalinėje konferencijoje energetikos viceministras Simonas Šatūnas pareiškė, kad „Branduolinės saugos standartai ar TATENA misijos – tai ne restorano meniu.“ – iš kurio galima rinktis tik tai, ko širdis pageidauja.
Lietuva taip pat išsakė poziciją, kad platesnio mandato suteikimas TATENA ekspertams neabejotinai privestų prie neigiamų atitikties vertinimo išvadų dėl Astravo AE saugos. Ši pozicija ypač aktyviai reikšta dėl SEED (aikštelės atitikimo išoriniams įvykiams peržiūra) misijos, kurios įgaliojimus Minskas reikšmingai apribojo.
Kadangi TATENA atitikties vertinimo misijos Baltarusijai išsakė ne tik pagyrimus, bet ir pateikė nemažai pasiūlymų, kaip Astravo AE sauga galėtų būti tobulinama, Lietuva priekaištavo, kad Baltarusija vengia įgyvendinti TATENA rekomendacijas. Tuo pačiu metu buvo implikuojama, kad TATENA rekomendacijų gausa atskleidžia didelį saugos problemų mastą Astravo AE.
Nepaisant bandymų taisyti padėtį, Lietuvos atsakomieji veiksmai Vienos pozicijos nepakeis. Atsakomybė už branduolinę saugą valstybės teritorijoje krenta ant jos pečių, kai TATENA yra įgaliota tik padėti. Esamas atitikties vertinimo reglamentavimas, patinka mums tai ar ne, ir yra savotiškas meniu, iš kurio valstybės renkasi misijas, atsižvelgdamos į specifinius nacionalinius poreikius, tarp kurių gali būti ir paprasčiausias noras gauti teigiamą atsiliepimą.
Nors Lietuvos pareiškimai apie Astravo statybų aikštelės netinkamumą ir remiasi 1993 m. Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos išvadomis bei duomenimis apie vietos seisminį aktyvumą, vargu, ar TATENA yra tinkama organizacija, per kurią tai galėtų būti akcentuojama. Net jei TATENA ekspertų vertinimo išvadose ir atsirastų rimta kritika statybų aikštelei, Baltarusija galėtų užbėgti įvykiams už akių ir tokių išvadų neskelbti. Pavyzdžiui, Turkija kvietė keturias TATENA misijas, tačiau jų rezultatų neviešino.
Rekomendacijas prilyginti pažeidimams taip pat nėra adekvatu, nes TATENA atitikties vertinimas ieško ne pažeidimų tikrąją to žodžio prasme, bet nagrinėja nacionalinės branduolinės saugos praktikos atitiktį tarptautiniams standartams. Jei nacionalinė praktika ir neatitinka kokio nors TATENA standarto, tai nebūtinai reiškia, kad valstybė nesirūpina branduoline sauga.
TATENA pakankamai tiksliai apibrėžia tai, kad nacionalinio lygmens sprendimai gali geriau atspindėti vietinę specifiką nei universalaus pritaikomumo siekiantys standartai, ir tai, kad rekomendacijų skaičius pats savaime nieko nesako apie branduolinę saugą. TATENA atitikties vertinimo misijų rekomendacijas gauna ir gilias branduolinės energetikos tradicijas turinčios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, ir trumpiau AE eksploatavusi Lietuva. Juk gavę TATENA rekomendacijas Ignalinos AE ar Visagino AE projektui nepuolėme kaltinti Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos atmestinai atliekant savo darbą.
Ateities perspektyva
Lietuvos institucijų koridoriuose jaučiamas didelis nepasitenkinimas TATENA priimtais sprendimais – organizacija kaltinama prorusiškumu. Iš tiesų, Rusijos aktyvumas plėtojant AE projektus natūraliai sutampa su TATENA misija skatinti branduolinės energetikos panaudojimą, o Vienoje aukštus postus užima daug buvusių Rusijos branduolinės industrijos darbuotojų. Straipsnio pradžioje cituotas M. Kovačiovas 2013–2015 m. dirbo viceprezidentu „Rosatom“ dukterinėje bendrovėje „Rusatom Overseas“, o M. Čudakovas yra buvęs „Rosenergoatom“ direktoriaus pavaduotojas ir 2007–2015 m. vadovavo Pasaulinės branduolinės energetikos operatorių asociacijos biurui Maskvoje.
Kai „Atomstroyexport“ darbą Baltarusijoje vertina buvę „Rosatom“ įmonių grupės darbuotojai, tampa dar labiau akivaizdu, kad tolesnis Astravo AE saugos problemų akcentavimas Vienoje neduos laukiamų rezultatų. TATENA nuosekliai skleidžia Lietuvos pozicijai tiesiogiai prieštaraujančią žinią. Kai Lietuva kalba apie Astravo AE saugos problemas, TATENA regi puikų Baltarusijos pareigūnų darbą. Kai Vilnius ragina atidžiau tirti Astravo AE saugą, TATENA atsako, kad tą gali daryti tiek, kiek jai leidžia Baltarusija.
Tokia pozicijų priešprieša ir TATENA atitikties vertinimo sistemos reglamentavimas yra itin naudingas rytinei Lietuvos kaimynei. Selektyvus tarptautinių ekspertų įsileidimas Minskui leidžia teigti, kad Baltarusija atsižvelgia į pagrįstus kaimynų nuogąstavimus. Tuo tarpu TATENA panegirika padeda pozicionuoti Lietuvos susirūpinimą kaip perdėtą, nepagrįstą ir politiškai motyvuotą. Šiuo atveju Lietuvai nepadeda ir tai, kad jos atstovai ne kartą šlovino išskirtinį TATENA vaidmenį užtikrinant branduolinę saugą pasaulyje, su kuo Baltarusijos diplomatams beliko tik sutikti. Tuo tarpu valstybiniuose Baltarusijos tyrimų centruose dirbantys mokslininkai pradėjo teigti, kad Minskas aktyviau bendradarbiaus su TATENA, jei Lietuva atšauks po Astravo AE paleidimo įsigaliosiantį elektros importo draudimą.
Tai aiškiai parodo, kad Lietuvai reikia liautis įtikinėti TATENA Astravo AE saugos trūkumais, kaip tai 2019 m. gruodį vykusiame susitikime su naujuoju organizacijos vadovu Rafaeliu Grossi dar kartą darė energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, ir pradėti šviečiamąją veiklą apie organizacijos prigimtį ir veiklos pobūdį. Pavyzdžiui, akcentuoti viešojoje erdvėje rečiau minimą TATENA veiklą – branduolinės energetikos legitimavimą.
TATENA, save pristatydama kaip nepolitišką, ekspertinio pobūdžio organizaciją, tuo pačiu metu veikia kaip branduolinės energetikos lobistė ir viešosios nuomonės formuotoja. Siekis skatinti branduolinės energetikos plėtrą yra užprogramuotas organizacijos misijoje ir jos konsultaciniuose įgaliojimuose. Tuo tarpu visuomenės pasitikėjimą branduoline energetika kuria TATENA disponuojamas „apolitiško eksperto“ autoritetas ir jos komunikacijos ypatybės, kurias gerai iliustruoja paskutinis jos delegacijos vizitas Baltarusijoje.
Tai paaiškina, kodėl didžiosios valstybės nuosekliai priešinasi siūlymams branduolinės saugos rekomendacijas paversti teisiniais įpareigojimais, kaip ir nepalaiko idėjų, agituojančių už prievoles kviesti TATENA atitikties vertinimo misijas. Branduolinę energetiką gausiai eksploatuojančioms šalims patogu priklausyti institucijai, kuri formuoja teigiamą įvaizdį apie jų atominių elektrinių saugą ir tuo pačiu metu neturi inspekcijai būdingų įgaliojimų. Net ir po katastrofos Fukušimoje vienas iš pagrindinių pasaulio galingųjų galvosūkių buvo ne ambicingos TATENA reformos, bet šio delikataus balanso išlaikymas. Siekiant tai padaryti, TATENA sekretoriatui buvo suteikti įgaliojimai skelbti bendro pobūdžio informaciją apie organizacijos vykdytas atitikties vertinimo misijas (laiką, vietą ir tipą), taip simboliškai demonstruojant jos atsivėrimą visuomenei, tačiau praktikoje valstybėms buvo palikta galimybė rinktis, ar verta viešinti TATENA deleguotų ekspertų atradimus.
Legitimuojantis „Vienos efektas“ yra praktiškai neartikuliuojamas Lietuvos atstovų pasisakymuose. Lietuva daugiau kaltina Baltarusiją, kad ši manipuliuoja TATENA misijomis, nei bando paaiškinti, kodėl TATENA apskritai palaikoma tokia sistema, kurią branduolinę energetiką eksploatuojančios valstybės gali panaudoti savo viešojoje diplomatijoje. Faktais paremtas pasakojimas apie dar nuo Dwighto Eizenhauerio prezidentavimo JAV laikų branduolinę energetiką globojančią organizaciją ir jos veiklos niuansus padės geriau paaiškinti skirtumus tarp TATENA pareiškimų formuojamo įspūdžio ir tikrosios jų reikšmės. Tai būtų daug efektyviau nei kaltinimai Minskui, kad šis sugebėjo išnaudoti atitikties vertinimo sistemą savo naudai.
Justinas Juozaitis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro tyrėjas
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
