Asmeninis archyvasLietuva turi vieną neišnaudotą resursą, kurio svarba šiandien kaip niekad didelė – tai savas intelektinis kapitalas. Mūsų universitetuose, ypač ekonomikos, vadybos, teisės ir technologijų fakultetuose, dirba tikrai stiprūs žmonės. Mūsų doktorantai konkuruoja tarptautiniu lygiu. Mūsų absolventai sėkmingai dirba Vakarų universitetuose, tarptautinėse organizacijose, didžiosiose technologijų ir konsultacijų bendrovėse. Tačiau pažvelgus, kiek šio potencialo realiai panaudojama Lietuvos valstybės reikmėms, atsiranda priežastis sunerimti.
Pradėkime nuo paprastų skaičių, kurie šokiruoja. Doktoranto stipendija šiandien siekia apie pusantro tūkstančio eurų į rankas – beveik tiek pat, kiek sudaro pradedančiojo daktaro laipsnį turinčio asistento atlyginimas į rankas, kuris gali būti ir mažesnis už doktoranto. Viešai skelbiamose universitetų atlygio tvarkose docento minimali alga po mokesčių dažnai siekia apie 1,9 iki 2,2 tūkst. eurų, profesoriaus apie 2,45 iki 2,8 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad žmogus, paaukojęs penkerius ar daugiau metų doktorantūrai, įgijęs unikalias ekspertines žinias, savo akademinę karjerą gali pradėti uždirbdamas mažiau, nei doktorantas. Tai, kas vyksta toliau, nestebina: užsienio universitetai, tarptautinės kompanijos ir didieji privataus sektoriaus žaidėjai juos nuvilioja akimirksniu. Mes finansuojame jų rengimą, o intelektinė nauda atitenka kitiems.
Antra sisteminė problema – valstybė neturi aiškaus mechanizmo, kaip pasinaudoti šiais žmonėmis sprendžiant strateginius klausimus. Mūsų mokslininkai dažnai vykdo tyrimus užsienio valstybėms – atlieka projektus JAV, Jungtinės karalystės, Skandinavijos, Vokietijos, Šveicarijos institucijoms, nors lygiai tą patį daryti galėtų Lietuvos labui. Politikai galėtų priimti sprendimus atsižvelgdami į gabiausių šalies akademikų tyrimus. Šis bendradarbiavimo stygius nėra žmonių klaida, tai – sistemos problema. Lietuvos mokslo taryba ir kiti fondai turi savo finansavimo schemas, bet jų apimties tikrai nepakanka, kad mokslas reikšmingai prisidėtų prie valstybės valdymo.
Ką daryti? Pirma, reikia pripažinti, kad politikai nėra visažiniai – tame nėra nieko gėdingo. Tai natūralu ir pripažįstama daugelyje brandžių demokratijų. Mūsų politinės partijos jau turi nepriklausomas „minčių dalijimosi“ dirbtuves – „think tank‘us“, kuriuose vyksta akademikų ir politikų diskusijos, ir tai sveikintina. Tačiau jiems reikia stipresnio finansavimo, ekspertinės bazės ir realios įtakos sprendimams. Iš asmeninės patirties – pristatęs analizę Vyriausybės posėdžiuose ar Seimo komitetuose, dažnai matydavau, kaip politikai vertina kvalifikuotą ekspertinę pagalbą. Politiko duona iš tiesų sunki: per parą reikia priimti sprendimus dešimtyse skirtingų sričių, kuriose net su aukščiausiu išsilavinimu negali būti tikras ekspertas.
Antra, reikia institucinės platformos, kurioje mokslo bendruomenės ekspertai, viešojo sektoriaus specialistai ir verslo atstovai dirbtų kartu – vyktų ne tik diskusijos, bet ir konkretus analitinis darbas. Manyčiau, tai turėtų būti centralizuota Vyriausybės strateginės analizės centro funkcija, turinti aiškų mandatą ir adekvatų finansavimą. Stiprus toks centras gali pakeisti šalies sprendimų (ypač strateginio lygmens) priėmimo kultūrą: informuoti sprendimai, pagrįsti duomenimis ir mokslo žiniomis, taptų norma, o ne išimtimi.
Trečia, akademinis darbo užmokestis profesoriams ir docentams turi tapti konkurencingas. Kalbu ne apie privilegijas, o apie elementarų išlikimo dalyką: jei norime, kad geriausi protai liktų Lietuvoje arba bent jau dirbtų Lietuvos labui, jiems reikia oraus pragyvenimo lygio. Tai investicija, kurios grąža ilgalaikė ir matuojama dešimtmečiais, tačiau ji yra būtina.
Reikia būti realistais – politika niekada nebus mokslo rekomendacijų automatinis vykdytojas. Politikas turi derinti rinkėjų lūkesčius, frakcijos discipliną, koalicinius susitarimus ir savo asmeninius įsitikinimus. Lūkesčiai, kad ekspertinė rekomendacija be jokių pakeitimų įgis politinio sprendimo formą, yra naivūs. Tačiau minimali būtinybė yra moksliškai informuotas politinis sprendimas. Politikas, balsuodamas dėl konkretaus įstatymo, turėtų žinoti, kokios yra ekonominės, teisinės ar socialinės šio sprendimo pasekmės.
Lietuvai tai ypač svarbu, nes esame maža atvira ekonomika geopolitiškai jautriame regione. Be to, gyvename dirbtinio intelekto plėtros amžiuje. Mes negalime sau leisti priiminėti sprendimų „iš oro“. Mūsų konkurencinis pranašumas turėtų būti gebėjimas mąstyti greičiau, sistemiškiau ir kokybiškiau už didesnes valstybes. O tam reikia panaudoti tą intelektinį kapitalą, kurį jau turime – ir kurį, jeigu nieko nedarysime, prarasime per artimiausią dešimtmetį.
Dr. Arūnas Burinskas yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas
